Žvejyba ir Minija
Minija ir jos delta nuo seno garsėjo kaip žuvingas kraštas – žuvies čia išties daug. Minijos upė – tobulas vandens pasaulis. Kaip viskas tobulai sustyguota, kaip išmoningai kiekvienai būtybei yra numatyta savo vieta šiame Minijos upės pasaulyje. Dumblių ir žolių gausybė yra ne tik maistas daugybei organizmų, bet ir padeda jai apsivalyti. Jos sugeria daug papuolusių taršos elementų, o rėvose kunkuliuojantis vanduo prisotinamas deguonimi. Nuolatinis vandens judėjimas upės gyventojams atneša nuolatinius pokyčius, todėl čia gyventi gali tik prisitaikę šiam nuolatiniam judėjimui, organizmai. Žuvys turi turėti atitinkamą formą, bei stiprius raumenis, kad galėtų gyventi tokiam nuolat besikeičiančiame judėjime. Vos tik įbridus į kokią rėvą, jį nuolat apspinta mažos žuvelės - tai srovinės aukšlės ir rainės (lot. Phoxinus, angl. Minnows) , tikrosios sraunių upių gyventojos. Saulėta dieną, šio sraunumų gyventojos, spindi auksine šonine juosta ir primena akvariumuose laikomas neonines žuvytes iš Amazonės baseino. Žmonės mažai pažysta šias smulkias žuveles, jos nedomina jų kaip maisto šaltinis, o estetika ir grožis rūpi toli gražu ne visiems. Tačiau tikrai verta kada nors užsidėti nardymo kaukę ir pažvelgti į šį įdomų, unikalų povandeninį pasaulį. Dažnas, kuris tai jau yra padaręs, su nuostaba taria – tai tikras akvariumas. Kai vanduo Minijos upėje būna skaidrus, tarp nuskendusių šiekštų ir šakų, tuntais skrajojančių žuvų, į srovės ritmą plevėsuojančių žolių, tai tikrai susidaro įspūdis, kad žmogus tikrai patekai akvariumą. Palei dugną šmėžuoja pūgžlių pulkeliai, kiek aukščiau rainės, aukšlės, o kiek giliau sukinėjasi būriai jaunų šapaliukų, o išvydusios nardytoją, slėptis bando kuojos. Paprastieji kūjagalviai, šlyžiai, kirtiklai (vijūninių šeimos žuvys), kartuolės – tai smulkios, mažai žmonėms žinomos žuvys, o Minijoje aptinkamos gana gausiai. Saugomos Europos Sąjungos mastu, įtrauktos į saugomų rūšių sąrašus, nes tokios žuvys gali išnykti staiga. Viena teršalų dozė per keletą dienų gali išnaikinti visas Minijos upės žuvis. Ir ne tik žuvis. Pavasarį, neršto matu, susirenka ne tik žuvys, bet ir žuvų protėviai – apskritažemeniai (lot. Cephalaspidomorphi). Jos priskiriamos upinės nėgės gyvena Baltijos jūroje ir minta stambesnių žuvų krauju, o neršti grįžta į savo gimtąsias vietas. Neršto metu šalia jų sukiojasi rainės ir medžioja skanėstą – nėgių ikrelius. Kai kurie iš jų išliks ir išsiritusios lervutės, vietinių žmonių neteisingai vadinamos vijūnais, įsispraus į dumblą, kur praleis trejus, penkerius metus ir bus geidžiamos plėšriųjų žuvų grobis. Po neršto visos nėgės žuvys, o į jūrą atplaukia naujoji upinių nėgių karta, kuria čia gyvens iki brandos. Leidžiantis pasroviui ir patekus į gilumėlę, verta pažiūrėti ir į gilesnes sietuvas, nes čia jau slepiasi stambesnės žuvys – ešeriai, lydekos, meknės, šapalai, žiobriai. Dar visai neseniai būta ir stambių ūsorių, tačiau pastaruoju metu šių stambių, gražių žuvų beveik nebeliko. Vidurupyje, kur tėkmė labiau sulėtėjusi, galima aptikti labiau stovinčius vandenis mėgstančias žuvų rūšis – karšius, plakius, o upės žemupyje ir plačiųjų erdvių vandenims būdingas žuvis – starkius, bei šamus.
Gamtos išteklius naudokime atsakingai
Vėgėlė
Mėgėjiška žvejyba - žvejyba mėgėjiškais žvejybos įrankiais pagal mėgėjiškai žvejybai nustatytą tvarką yra viena labiausiai paplitusių laisvalaikio praleidimo formų.
Leidžiami žūklės įrankiai - visi žuvims vilioti ir gaudyti skirti įrankiai, kurių pagrindinis elementas yra žvejybinis kabliukas arba kabliukai, taip pat bučiukai ar samteliai vėžiams gaudyti, samteliai masalui ar žuvims iš vandens išimti bei povandeninės žūklės įrankiai. Žvejys mėgėjas vienu metu gali naudoti ne daugiau kaip 4 mėgėjiškos žūklės įrankius. Bendras vienu metu naudojamų kabliukų skaičius negali viršyti 6 vienetų (išskyrus stintų žvejybą nuo ledo, kur bendras kabliukų skaičius gali būti 12 vienetų.). Dvišakis ar trišakis kabliukas laikomas vienu.
Leidžiami žūklės būdai - žūklė, kai žuvys suviliojamos natūralios kilmės arba dirbtiniais masalais, taip pat vėžių gaudymas bučiukais ir samteliais, žuvų gaudymas masalui žuveles bei uodo turklio lervas vienu tinkliniu samteliu masalui gaudyti, kurio skersmuo – ne didesnis kaip 1 metras, o tinklo akutės – ne didesnės kaip 10 mm. Per parą vienam žvejui leidžiama sugauti masalui ne daugiau kaip 50 vienetų karosų, kuojų, ešerių ir kitų rūšių žuvų jauniklių, išskyrus plėšriąsias žuvis.
Žūklė meškere – vienas seniausių žmonių veiklos rūšių. Galima išskirti populiariausius žūklės būdus. Tai žvejyba plūdine, dugnine, museline meškerėmis ir spiningu. Jas papildo atskiro pavadinimo neturintys vertikalios žūklės būdai, žvejyba velke, avižėle, poledinis blizgiavimas ir kt. Paprastai poledine žūkle gaudomi ešeriai, kuojos, karšiai, plakiai, lydekos, stintos, sterkai, raudės.
Ką galima vadinti mėgėjiška žūkle, vienu sakiniu atsakyti neįmanoma. Nežvejams ši sąvoka lyg ir aiški – tai žuvų gaudymas meškere, spiningu ar kokiu nors kitu mėgėjiškos žūklės įrankiu naudojant natūralų ar dirbtinį masalą. Tačiau iš tiesų mėgėjiška žūklė reiškia kur kas daugiau nei vien žuvų gaudymą. Keliais žodžiais šios sąvokos neapibūdinsi, nes skiriasi žvejų nuomonė apie žūklės procesą ir netgi apie žuvis, kurios žvejojamos. Tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus išsilavinimo, vidinės kultūros, charakterio ir nuo iš mažens susidariusio požiūrio į mus supančią gamtą. Pastarasis veiksnys yra itin svarbus, nes žuvys, vanduo, galiausiai net ant kabliuko neriami sliekai ir yra gamtos dalis. Žūklei įtaką daro ir tautinė savimonė, nes kiekviena tauta turi jai vienai būdingų, nuo seno susiformavusių žuvų gaudymo mėgėjiškais įrankiais tradicijų. Mėgėjiški žvejybos įrankiai įvairiose šalyse labai skiriasi. Tačiau paskutiniuosius keliasdešimt metų net ir skirtingų žemynų meškeriotojai vis dažniau vyksta vieni pas kitus, keičiasi patirtimi, ir taip ima formuotis bendras, viso pasaulio žvejams suprantamas mėgėjiškos žūklės apibūdinimas. Vis dėlto iki vieningos nuomonės dar toli, tad pažvelkime, kodėl žūklauja Lietuvos žvejai mėgėjai.
Žūklė – tai hobis. Iš tiesų dalis žmonių ką nors kolekcionuoja ar užsiima kokia nors malonia veikla, kuri yra ne darbas, o veikiau padeda nuo jo atitrūkti. Vieni renka pašto ženklus ar tuščias alaus skardines, kiti drožinėja, lipdo, medžioja ar žvejoja. Darbą, bėgant laikui, žmonės gali keisti, nes ieško būdų, kaip geriau gyventi, daugiau uždirbti, išlaikyti save ir savo šeimą. Hobis, atvirkščiai, dažniausiai tik reikalauja sąnaudų, bet kartu teikia moralinį pasitenkinimą, ir jam žmogus dažnai lieka ištikimas visą gyvenimą.
Žūklė – tai azartas, sportas, noras nugalėti. Dar pirmykščių žmonių bendruomenėje stipriosios lyties atstovai ėjo medžioti ir žvejoti, kaudavosi tarpusavyje įtvirtindami savo socialinį statusą. Mamutai išnyko jau seniai, bet stambių žuvų dar pakanka. Pagaliau tegul ir nelabai stambių, bet daug žuvų pagavęs žvejys tarytum pareiškia kolegoms: „Štai, žiūrėkite, argi aš ne geriausias?!“ Taip jis tampa gerbiamas savo bendraminčių, netgi nemeškeriojantys vyrai į šį žvejį kartais žiūri pavydžiai. Daug lemia ir azartas. Žvejys laimi du kartus: nugali ir kitus žvejus, ir žuvį. Na, o jei žvynuotoji stambi, jei tai keliasdešimt kilogramų sveriantis šamas, keliolikos kilogramų lydeka ar karpis, kuriam ištraukti reikia meistriškumo, sumanumo, jėgos? Juk nugalėti tokią žuvį nelengva, daug meškeriotojų pralaimi kovą, bet kažkuris jų vis tiek galiausiai laimi. Azartas traukiant žuvį, adrenalinas, suplūdęs į kraują, nugalėtoją padaro be galo laimingą. Varžymasis su kitais žvejais mėgėjišką žūklę iškelia į vieną gretą su futbolu, imtynėmis, krepšiniu ir pan. – čia visur geriausių rezultatų pasiekia tik stipriausieji. Todėl sportinė žūklė yra oficialiai įteisinta kaip sporto šaka.
Žūklė – tai poilsis, atsiribojimas nuo kasdienybės. Šiuolaikinis gyvenimo ritmas vis mažiau palieka laiko poilsiui. Aktyvus, varginantis fizinis ar protinis darbas tampa kasdienybe. Nuo proto įtampos kartais neįmanoma pabėgti, nes mintys apie darbą neapleidžia ir namie. Leisdamas vakarą prie televizoriaus vargu ar pailsėsi. Pas draugus taip pat kasdien neisi. Sportui, kuris padeda mažinti įtampą, išlieti energiją, gali prireikti daug fizinių jėgų ir valios pastangų. Jei žmogus dirba tokį darbą, kuriame tenka daug bendrauti su žmonėmis, komandiniai sporto žaidimai dažnai jį tik dar labiau vargina. Tad žūklė šiuo atveju yra nepakeičiamas poilsis.
Žvejys, susikoncentravęs į žuvų gaudymo procesą, užmiršta viską, o gamtoje tvyranti ramybė – tarytum balzamas nuo visų ligų. Po savaitgalio žūklės žmogus grįžta įgijęs energijos visai darbo savaitei.
Žūklė – tai bendravimas su gamta, noras ją pažinti. Daugeliui žmonių būdinga stengtis kuo daugiau sužinoti, perprasti viską, kas vyksta aplinkui. Mus supanti gamta – tikras žinių lobynas. Ji kupina paslapčių, kai kurios jų net ligi šiol neįmintos. Geras žvejys turi ne tik pažinti žuvis ir mokėti naudotis žūklės įrankiais. Žvejybos sėkmę lemia be galo daug veiksnių: reikia mokėti suprasti gamtos reiškinius, tinkamai išsirinkti žūklės vietą, žinoti, kur ir kada naudoti masalus ir jaukus, ir t. t. O geriausiai pažinsi gamtą pats tapęs jos dalimi ir stebėdamas viską, kas aplinkui vyksta. Bent jau tuo metu, kol stovi su meškere...
Ir tai ne visos priežastys, kodėl žmonės žvejoja. Tiesa, dar yra žūklė dėl maisto: kai kurie griebiasi meškerės, kad galėtų papildyti skurdų savo racioną. Be abejo, meškeriotojai gali pasiimti savo laimikį ir jį suvalgyti, bet tikriems žvejams mėgėjams tai nėra esminis dalykas – žuvį jie dažnokai paleidžia atgal į vandenį. Štai čia jau pasireiškia tikrojo žvejo bruožai: žuvis aptikta, suviliota, ištraukta – ir paleista. Tegul sau toliau gyvena.
Terminai:
• Draudžiama žvejoti nuo sausio 1 d. iki balandžio 20 d. naudojant masalui žuvelę visuose Lietuvos Respublikos telkiniuose.
• Draudžiama gaudyti ištisus metus vijūnus, mažąsias nėges ir jų vingilius taip pat be nustatyta tvarka išduotų licencijų gaudyti lašišas, šlakius, upines nėges ištisus metus, žiobrius nuo balandžio 20 d. iki birželio 20 d. visuose Lietuvos Respublikos telkiniuose.
Draudžiama gaudyti:
• lydekas nuo vasario 1 d. iki balandžio 20 d.,
• sterkus nuo kovo 1 d. iki gegužės 20 d.,
• salačius nuo balandžio 1 d. iki gegužės 15 d.,
• kiršlius nuo kovo 1 d. iki gegužės 15 d.,
• marguosius upėtakius ir sykus nuo spalio 1 d. iki gruodžio 31 d.,
• vėgėles nuo gruodžio 15 d. iki sausio 15 d. visuose Lietuvos Respublikos telkiniuose.
Draudžiama gaudyti mažesnes nei šių dydžių:
šamas – 75 cm, lašiša – 60 cm, šlakis – 60 cm, salatis – 52 cm, ūsorius – 47 cm, vėgėlė – 40, sterkas – 46 cm, lydeka – 45 cm, žiobris – 28 cm, kiršlys – 29 cm, šapalas – 25 cm, meknė – 28 cm, margasis upėtakis – 30 cm. Pagautos mažesnės žuvys (žuvų dydis išvardintas aukščiau), taip pat žuvys, kurias draudžiama gaudyti, turi būti tuoj pat paleidžiamos atgal į tą patį vandens telkinį. Žuvys matuojamos nuo snukio pradžios iki uodegos peleko galo.
Naujausias mėgėjiškos žvejybos taisykles, jų pakeitimus, su nurodytais ir įvairiais apribojimais, rasite Lietuvos Respublikos Aplinkos Ministerijos puslapyje: http://www.am.lt/VI/article.php3?article_id=6433
Nepaprastai turtingas ir įvairus yra mus supantis gyvasis pasaulis. Stebėti jį ir džiaugtis juo reikia nepamirštant, kad tokį grožį turi pamatyti ir būsimosios kartos. Užteršti upeliai, upės, ežerai, šuliniai, atmosfera, nykstančios gyvūnų ir augalų rūšys – tai žmogaus veiklos padariniai. Gamtinės aplinkos tausojimo, kraštovaizdžio vertybių apsaugos, ekologinės pusiausvyros išlaikymo svarba pamažu tampa suprantama ne vien tik šios srities žinovams. Tie dalykai parūpo ir mums. Norime suprasti gamtosauginius terminus, juos įsiminti. Nuo to, ką apie ją žinosime, kaip prie jos prisidėsime, priklausys tolesnis mūsų gyvenamosios aplinkos likimas, jos ateitis.
Minija - nuostabus gamtos kampelis, tad saugokime ir puoselėkime šį grožį, o gamtos išteklius naudokime atsakingai.
Leidžiami žūklės įrankiai - visi žuvims vilioti ir gaudyti skirti įrankiai, kurių pagrindinis elementas yra žvejybinis kabliukas arba kabliukai, taip pat bučiukai ar samteliai vėžiams gaudyti, samteliai masalui ar žuvims iš vandens išimti bei povandeninės žūklės įrankiai. Žvejys mėgėjas vienu metu gali naudoti ne daugiau kaip 4 mėgėjiškos žūklės įrankius. Bendras vienu metu naudojamų kabliukų skaičius negali viršyti 6 vienetų (išskyrus stintų žvejybą nuo ledo, kur bendras kabliukų skaičius gali būti 12 vienetų.). Dvišakis ar trišakis kabliukas laikomas vienu.
Leidžiami žūklės būdai - žūklė, kai žuvys suviliojamos natūralios kilmės arba dirbtiniais masalais, taip pat vėžių gaudymas bučiukais ir samteliais, žuvų gaudymas masalui žuveles bei uodo turklio lervas vienu tinkliniu samteliu masalui gaudyti, kurio skersmuo – ne didesnis kaip 1 metras, o tinklo akutės – ne didesnės kaip 10 mm. Per parą vienam žvejui leidžiama sugauti masalui ne daugiau kaip 50 vienetų karosų, kuojų, ešerių ir kitų rūšių žuvų jauniklių, išskyrus plėšriąsias žuvis.
Žūklė meškere – vienas seniausių žmonių veiklos rūšių. Galima išskirti populiariausius žūklės būdus. Tai žvejyba plūdine, dugnine, museline meškerėmis ir spiningu. Jas papildo atskiro pavadinimo neturintys vertikalios žūklės būdai, žvejyba velke, avižėle, poledinis blizgiavimas ir kt. Paprastai poledine žūkle gaudomi ešeriai, kuojos, karšiai, plakiai, lydekos, stintos, sterkai, raudės.
Ką galima vadinti mėgėjiška žūkle, vienu sakiniu atsakyti neįmanoma. Nežvejams ši sąvoka lyg ir aiški – tai žuvų gaudymas meškere, spiningu ar kokiu nors kitu mėgėjiškos žūklės įrankiu naudojant natūralų ar dirbtinį masalą. Tačiau iš tiesų mėgėjiška žūklė reiškia kur kas daugiau nei vien žuvų gaudymą. Keliais žodžiais šios sąvokos neapibūdinsi, nes skiriasi žvejų nuomonė apie žūklės procesą ir netgi apie žuvis, kurios žvejojamos. Tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus išsilavinimo, vidinės kultūros, charakterio ir nuo iš mažens susidariusio požiūrio į mus supančią gamtą. Pastarasis veiksnys yra itin svarbus, nes žuvys, vanduo, galiausiai net ant kabliuko neriami sliekai ir yra gamtos dalis. Žūklei įtaką daro ir tautinė savimonė, nes kiekviena tauta turi jai vienai būdingų, nuo seno susiformavusių žuvų gaudymo mėgėjiškais įrankiais tradicijų. Mėgėjiški žvejybos įrankiai įvairiose šalyse labai skiriasi. Tačiau paskutiniuosius keliasdešimt metų net ir skirtingų žemynų meškeriotojai vis dažniau vyksta vieni pas kitus, keičiasi patirtimi, ir taip ima formuotis bendras, viso pasaulio žvejams suprantamas mėgėjiškos žūklės apibūdinimas. Vis dėlto iki vieningos nuomonės dar toli, tad pažvelkime, kodėl žūklauja Lietuvos žvejai mėgėjai.
Žūklė – tai hobis. Iš tiesų dalis žmonių ką nors kolekcionuoja ar užsiima kokia nors malonia veikla, kuri yra ne darbas, o veikiau padeda nuo jo atitrūkti. Vieni renka pašto ženklus ar tuščias alaus skardines, kiti drožinėja, lipdo, medžioja ar žvejoja. Darbą, bėgant laikui, žmonės gali keisti, nes ieško būdų, kaip geriau gyventi, daugiau uždirbti, išlaikyti save ir savo šeimą. Hobis, atvirkščiai, dažniausiai tik reikalauja sąnaudų, bet kartu teikia moralinį pasitenkinimą, ir jam žmogus dažnai lieka ištikimas visą gyvenimą.
Žūklė – tai azartas, sportas, noras nugalėti. Dar pirmykščių žmonių bendruomenėje stipriosios lyties atstovai ėjo medžioti ir žvejoti, kaudavosi tarpusavyje įtvirtindami savo socialinį statusą. Mamutai išnyko jau seniai, bet stambių žuvų dar pakanka. Pagaliau tegul ir nelabai stambių, bet daug žuvų pagavęs žvejys tarytum pareiškia kolegoms: „Štai, žiūrėkite, argi aš ne geriausias?!“ Taip jis tampa gerbiamas savo bendraminčių, netgi nemeškeriojantys vyrai į šį žvejį kartais žiūri pavydžiai. Daug lemia ir azartas. Žvejys laimi du kartus: nugali ir kitus žvejus, ir žuvį. Na, o jei žvynuotoji stambi, jei tai keliasdešimt kilogramų sveriantis šamas, keliolikos kilogramų lydeka ar karpis, kuriam ištraukti reikia meistriškumo, sumanumo, jėgos? Juk nugalėti tokią žuvį nelengva, daug meškeriotojų pralaimi kovą, bet kažkuris jų vis tiek galiausiai laimi. Azartas traukiant žuvį, adrenalinas, suplūdęs į kraują, nugalėtoją padaro be galo laimingą. Varžymasis su kitais žvejais mėgėjišką žūklę iškelia į vieną gretą su futbolu, imtynėmis, krepšiniu ir pan. – čia visur geriausių rezultatų pasiekia tik stipriausieji. Todėl sportinė žūklė yra oficialiai įteisinta kaip sporto šaka.
Žūklė – tai poilsis, atsiribojimas nuo kasdienybės. Šiuolaikinis gyvenimo ritmas vis mažiau palieka laiko poilsiui. Aktyvus, varginantis fizinis ar protinis darbas tampa kasdienybe. Nuo proto įtampos kartais neįmanoma pabėgti, nes mintys apie darbą neapleidžia ir namie. Leisdamas vakarą prie televizoriaus vargu ar pailsėsi. Pas draugus taip pat kasdien neisi. Sportui, kuris padeda mažinti įtampą, išlieti energiją, gali prireikti daug fizinių jėgų ir valios pastangų. Jei žmogus dirba tokį darbą, kuriame tenka daug bendrauti su žmonėmis, komandiniai sporto žaidimai dažnai jį tik dar labiau vargina. Tad žūklė šiuo atveju yra nepakeičiamas poilsis.
Žvejys, susikoncentravęs į žuvų gaudymo procesą, užmiršta viską, o gamtoje tvyranti ramybė – tarytum balzamas nuo visų ligų. Po savaitgalio žūklės žmogus grįžta įgijęs energijos visai darbo savaitei.
Žūklė – tai bendravimas su gamta, noras ją pažinti. Daugeliui žmonių būdinga stengtis kuo daugiau sužinoti, perprasti viską, kas vyksta aplinkui. Mus supanti gamta – tikras žinių lobynas. Ji kupina paslapčių, kai kurios jų net ligi šiol neįmintos. Geras žvejys turi ne tik pažinti žuvis ir mokėti naudotis žūklės įrankiais. Žvejybos sėkmę lemia be galo daug veiksnių: reikia mokėti suprasti gamtos reiškinius, tinkamai išsirinkti žūklės vietą, žinoti, kur ir kada naudoti masalus ir jaukus, ir t. t. O geriausiai pažinsi gamtą pats tapęs jos dalimi ir stebėdamas viską, kas aplinkui vyksta. Bent jau tuo metu, kol stovi su meškere...
Ir tai ne visos priežastys, kodėl žmonės žvejoja. Tiesa, dar yra žūklė dėl maisto: kai kurie griebiasi meškerės, kad galėtų papildyti skurdų savo racioną. Be abejo, meškeriotojai gali pasiimti savo laimikį ir jį suvalgyti, bet tikriems žvejams mėgėjams tai nėra esminis dalykas – žuvį jie dažnokai paleidžia atgal į vandenį. Štai čia jau pasireiškia tikrojo žvejo bruožai: žuvis aptikta, suviliota, ištraukta – ir paleista. Tegul sau toliau gyvena.
Terminai:
• Draudžiama žvejoti nuo sausio 1 d. iki balandžio 20 d. naudojant masalui žuvelę visuose Lietuvos Respublikos telkiniuose.
• Draudžiama gaudyti ištisus metus vijūnus, mažąsias nėges ir jų vingilius taip pat be nustatyta tvarka išduotų licencijų gaudyti lašišas, šlakius, upines nėges ištisus metus, žiobrius nuo balandžio 20 d. iki birželio 20 d. visuose Lietuvos Respublikos telkiniuose.
Draudžiama gaudyti:
• lydekas nuo vasario 1 d. iki balandžio 20 d.,
• sterkus nuo kovo 1 d. iki gegužės 20 d.,
• salačius nuo balandžio 1 d. iki gegužės 15 d.,
• kiršlius nuo kovo 1 d. iki gegužės 15 d.,
• marguosius upėtakius ir sykus nuo spalio 1 d. iki gruodžio 31 d.,
• vėgėles nuo gruodžio 15 d. iki sausio 15 d. visuose Lietuvos Respublikos telkiniuose.
Draudžiama gaudyti mažesnes nei šių dydžių:
šamas – 75 cm, lašiša – 60 cm, šlakis – 60 cm, salatis – 52 cm, ūsorius – 47 cm, vėgėlė – 40, sterkas – 46 cm, lydeka – 45 cm, žiobris – 28 cm, kiršlys – 29 cm, šapalas – 25 cm, meknė – 28 cm, margasis upėtakis – 30 cm. Pagautos mažesnės žuvys (žuvų dydis išvardintas aukščiau), taip pat žuvys, kurias draudžiama gaudyti, turi būti tuoj pat paleidžiamos atgal į tą patį vandens telkinį. Žuvys matuojamos nuo snukio pradžios iki uodegos peleko galo.
Naujausias mėgėjiškos žvejybos taisykles, jų pakeitimus, su nurodytais ir įvairiais apribojimais, rasite Lietuvos Respublikos Aplinkos Ministerijos puslapyje: http://www.am.lt/VI/article.php3?article_id=6433
Nepaprastai turtingas ir įvairus yra mus supantis gyvasis pasaulis. Stebėti jį ir džiaugtis juo reikia nepamirštant, kad tokį grožį turi pamatyti ir būsimosios kartos. Užteršti upeliai, upės, ežerai, šuliniai, atmosfera, nykstančios gyvūnų ir augalų rūšys – tai žmogaus veiklos padariniai. Gamtinės aplinkos tausojimo, kraštovaizdžio vertybių apsaugos, ekologinės pusiausvyros išlaikymo svarba pamažu tampa suprantama ne vien tik šios srities žinovams. Tie dalykai parūpo ir mums. Norime suprasti gamtosauginius terminus, juos įsiminti. Nuo to, ką apie ją žinosime, kaip prie jos prisidėsime, priklausys tolesnis mūsų gyvenamosios aplinkos likimas, jos ateitis.
Minija - nuostabus gamtos kampelis, tad saugokime ir puoselėkime šį grožį, o gamtos išteklius naudokime atsakingai.
Lydeka
