Baidarės Minijos upe
Taip, daug kas pasakys, kad plaukimas Minija – nuostabus ir įdomus laiko ar atostogų praleidimas. Ekstremalių pojūčių ir įspūdžių gausybė, bei puiki kelionė. Tik reikia nepamiršti, kad tai gražus ir unikalus gamtos kampelis, tad keliaukite atsakingai ir tausokite, saugokite gamtą!
Minija - viena srauniausių, rėvingiausių ir įdomiausių vandens turizmo arterijų. Bendra upės kryptis: nuo versmių iki Salanto intako iš rytų į vakarus, toliau - iš pietų į šiaurę. Minija yra nepastoviausio režimo upė: dažnai smarkiai nusenka, o po didesnių liūčių jos debitai trumpam laikui padidėja net iki 40 kartų. Mat Žemaitijos aukštumoje iškrenta daugiausia kritulių (iki 800 mm per metus), jos baseino nuolydis gana didelis ir podirvis labai nelaidus (molis, priemolis).
Minijos upė vilioja vandens turistus jau seniai. II sudėtingumo kategorijos maršrutą Lietuvoje oficialiai turime tik vieną, būtent Minijos upe. Dar 1972 metais Minijos upe buvo siūlomas įskaitinis III sudėtingumo kategorijos žygis. Tačiau jam trūko kilometražo. Siūlyta maršrutą pailginti jį tęsiant Kuršių mariomis arba Klaipėdos (Karaliaus Vilhelmo) kanalu iki Klaipėdos. Tiek plaukiant Minija nuo Plungės – Žarėnų vieškelio tilto, tiek kelionę pradedant Platelių ežeru bei Babrungo upe (antras pradžios variantas), reikia įveikti daugiau kaip 100 rėvų bei slenksčių, išsibarsčiusių 130 kilometrų ruože.
Pirmasis maršruto pradžios variantas, kuris prasideda nuo Žarėnų, šiandien populiaresnis tarp vandens turistų. Upė prasideda pačiose Žemaitijos aukštumose ir baigiasi lygioje Pajūrio žemumoje. Turistai turi galimybę susipažinti ne tik su savita Žemaičių krašto gamta, žmonėmis, bet ir daugiau negu kitur Lietuvoje išlikusiomis senosiomis tradicinėmis sodybomis. Minijos pakrantėse nemažai istorijos, kultūros paveldo objektų, gamtos paminklų.
Sausringos vasaros metu Minija ne visur perplauksi, ties Diburių kilpomis taip mažai vandens, kad baidares tiesiog ištisai reikėtų persinešti per akmenis. Minijos žemupys vandens turizmui tinkamas ir vidurvasaryje, jis labiau monotoniškas, tačiau čia gausu kultūros paveldo objektų. Žinoma, Minija geriausia plaukti gegužės-birželio mėnesiais. Tačiau šį pavasarį per sausras nusekusia Minija po birželio liūčių vėl buvo galima puikiai plaukti visą liepos mėnesį. Ir vandens lygis ties Diburių kilpomis buvo tiesiog idealus. Jei vandens būtų buvę šiek tiek daugiau, tai nebūtų taip įdomu baidarėmis perplaukti rėvas ir rėvingas patvankas. <br />
Įdomus Minijos upės maršrutas, gražios pakrantės, turistų susidomėjimas sudarė sąlygas, kad upės pakrantėje pradėjo plėtotis turizmo paslaugų infrastruktūra. Tai ir kaimo turizmo sodybos su savo siūlomomis paslaugomis, poilsio aikštelės su suoleliais, staliukais, laužavietėmis, pliažiukai, vandens turizmo inventoriaus nuoma, naujai paruošti lankstinukai su išsamia informacija apie maršrutus Minijos upe.
Sumaniusiems plaukti Minijos upe, tačiau neturintiems reikalingo inventoriaus, ar norintiems susirasti nakvynę, reikėtų kreiptis į inventoriaus nuomotojus, kurių tikrai yra apstu. Bus pasirūpinta nakvyne sodyboje, pateikta keletas maršruto variantų, priklausomai nuo to, kiek dienų skiriama kelionei. Ryte turistus ir inventorių šeimininkas nuveš į pasirinktą maršruto pradžią, o baigus kelionę, parveš. Nuomojamos karkasinės dvivietės, guminės vienvietės ir dvivietės baidarės, plaustai. Pastarieji tapo labai populiarūs, kada plaukia didesnė grupė.
Maršrutai
Tie, kurie pasiriko maršrutą nuo Žarėnų, jį pradės nuo vieškelio Plungė-Žarėnai tilto. Čia Minija vos 5-6 metrų pločio, pakrantė apaugusi krūmais, tačiau palei tiltą patogus nusileidimas. Dešinėje lieka senas Keturakių kaimas, kuris istoriniuose šaltiniuose minimas jau nuo 1554 metų. Upė vietomis užgriozdinta sąvartomis. Sunku čia būtų rasti aikštelę sustojimui, plaukiant upe ir taip jau esate žemiausiame aplinkos taške, tad norėdami pamatyti platesnę apylinkę, turėtumėte sustoti, išlipti iš baidarės ir įkopti į aukštesnę kalvą. Tai galėsite padaryti priplaukę Medingėnus. Buvusio vandens malūno užtvankos likučiai ir lieptas išduoda, kad esate ties Medingėnais. Medingėnai - sena gyvenvietė, istoriniuose šaltiniuose minima 1253 m. Čia yra gimusi rašytoja M. Pečkauskaitė–Šatrijos Ragana (1878-1930). Perplaukus pirmąją seklią brastą, kairėje pusėje puiki aikštelė poilsiui. Toliau Minijos nuotėkis šiek tiek padidėja, iš kairės įteka Pala. Išryškėja Minijos slėnis ir krantai, vis daugiau pasitaiko didelių akmenų. Gražus Degsnio miškas pabrėžia upės šlaitus. Besigrožėdamas mišku gali labai greitai užplaukti ant akmens. Paplaukus gerą laiko tarpą, kairiajame Minijos krante matyti vaikų maudyklės su liepteliais, vadinasi, netoliese yra Daugėdai. Praplaukiame neveikiančio vandens malūno užtvanką. Kairėje lieka ir Gudalių kaimas su savo senu lieptu. Toliau plaukiant vos galima pastebėti iš kairės per krūmus įtekantį Alkupį, prasideda ramus, gilus upės baras – Stalgėnų vandens malūno užtvanka. Už poros kilometrų, kairėje Vitkų kaimas, netoliese galima apsistoti trumpam poilsiui, pasižvalgyti po apylinkes. Prieš Stalgėnų kaimą iš dešinės į Miniją įteka Sausdravas ir iki užtvankos ji išplatėja. Dešinėje lieka Vainaičių kaimas su išlikusiais seniausiais lietuvių gyvenamaisiais namais („numais“) su atviru židiniu. Jų tėra tik Plungės ir gretimose apylinkėse. Ties Stalgėnais praplaukiame kelio Plungė–Rietavas tiltą. Kiek tolėliau - kairysis Minijos intakas – Lukna. Šio upelio pakrantėje pūpso piliakalnis, vadinamas Skruodienės kalnu. Vos už 4 km, dešinėje pusėje - Lekemės kaimas. Šalia piliakalnis, vadinamas Lapinsko kalnu. Prasideda didžiosios Lekemės kilpos. Upėje daug rėvų, krantai aukšti, vaizdingi. Kairėje pakrantėje plyti gražūs Juodeikių miškai. Senos, skarotos eglės, beržai. Gera vieta poilsiui, tik reikia susirasti patogią pakrantės vietą. Štai tuomet ir pagalvoji, kad galėtų tokiose vietose atsirasti tikros poilsio aikštelės, kur galėtum tvarkingai apsistoti ir dar rasti naudingos informacijos. Tikėkimės, kad ateityje atsiradus didesniam poreikiui, jos tikrai bus. Už geros dešimties kilometrų dešiniuoju intaku, upeliu Sruoja, baigiasi „laukinis“ Minijos ruožas. Tiesia kryptimi iki Plungės - tik 6 km. Vingiuodama upė vietomis šiek tiek sraunesnė, suneštos smulkių akmenukų salelės, nuostabiai gražiai matyti dugnas, tiesiog vilioja nusimaudyti. Vandens šniokštimas įspėja, kad netoliese yra išgriautas vandens malūnas. Buvusios užtvankos vietoje nedidelis slenkstis, už jo - akmenuotas dugnas. Priplaukiame kelio Plungė–Kuliai tiltą. Galima maršrutą pradėti ir nuo šios vietos. Tuomet padarysite „apšilimą“ iki Aleksandravo, šauniai perplauksite Dyburių kilpas ir išlipsite Kartenoje. Tai vienos dienos maršrutas be nakvynės.
Šalia kelio Plungė-Kuliai tilto yra storas (7,5 m) ąžuolas – gamtos paminklas. Pasakojama, jog dar tuomet, kai Jogaila krikštijęs žemaičius ir buvę kertami sengirių šventieji ąžuolai, norėta nukirsdinti ir šitą šventą pagoniškąjį ąžuolą. Bet kirtėjai jo neįveikę, nukirtę tik viršūnę. Ąžuolas savo didybės nepraradęs ir šiandien. Netoli jo VI – XIII a. apardytas griautinis ir degintinis kapinynas, vadinamas Kapkalniu. Plaukiame toliau: dešinėje - Mardosų gyvenvietė, upėje vandens malūno išgriauta užtvanka. Kairėje - Vieštovėnų piliakalnis. Pasiekiame vieškelio Plungė–Mižuikiai tiltą. Už nežymaus posūkio iš kairės įteka upelė Vieštovė. Upė palaipsniui rimsta, platėja ir gilėja. Dešinėje jau iš tolo matome vieną iš didesnių Minijos intakų Babrungą. Jis atiteka iš didelio Platelių ežero (Virkštos). Už 300 m buvusios Stonaičių HE užtvankos likučiai. Toliau Minija išplatėja, vietomis sekli. Kairėje jau iš tolo matyti Pakutuvėnų koplyčios kryžius. Iki Pakutuvėnų plaukiame dar ilgokai, pro vešlius pakrantės medžius nematyti apylinkių, tačiau girdisi giedantys kaimo gaidžiai, lojantys šuneliai, laukuose burzgiantys traktoriai. Kairėje - upės nuardyto Pakutuvėnų piliakalnio pylimas, už jo – puiki vieta apsistoti, pasižvalgyti po apylinkes. Pailsėję plaukiame toliau. Upėje – vandens malūno išgriauta užtvanka. Vėl prasideda rėvos ir dideli akmenys. Priekyje vidury upės pūpso „Čeraunyko“ riedulys, ne ką mažesnis už Anykščių Puntuką. Abiejuose upės krantuose vešlūs miškai, pakrantės priaugusios nendrių. Dešinėje - Narvaišių gyvenvietė. Išgriauto vandens malūno užtvankos vietoje labai stipri srovė, anksčiau čia buvo „beždžionių“ tiltas. Pakrantėje pasirodo spygliuočių miškai, puikūs smėlio pliažiukai, poilsio aikštelės. Pasiekiame Aleksandravą, kelio Kretinga – Šiauliai tiltą. Dešinėje – Liepgiriai, kiek žemiau, upėje, išgriautos vandens malūno užtvankos vietoje, metrinis slenkstis, žemiau jo – nedidelė salelė.
Pagaliau prasideda įdomiausias Minijos baras – didžioji Dyburių kilpa. Aplink kilpą daugiau kaip 4 km, o siauriausioje jos vietoje - vos 100 m. Upė nukrenta beveik 9 m. Stipri srovė. Tai labai įdomus, bet sunkus ir sudėtingas, pilnas rėvų, slenksčių, didelių akmenų ruožas. 1937 metais čia buvo projektuojama iškasti tunelį ir pastatyti derivacinę elektrinę. Kairėje pusėje atsiveria status skardis. Virš skardžio matyti apsauginė tvorelė. Tai Salantų regioninio parko įrengta Dyburių kilpos apžvalgos aikštelė. Čia būtinai reikia apsistoti, įkopti į skardžio viršūnę. Nuo apžvalgos aikštelės atsiveria nuostabūs vaizdai. <br />
Ties apžvalgos aikštele Minijos gamtinis rezervatas susijungia su Minijos kraštovaizdžio draustiniu. Jis plyti 1670 hektarų plote ir nusidriekia Minijos slėniu iki pat Kartenos. Šiame Minijos draustinyje yra Pacelių, Cigonalių, Prystovų, Sakuočių, Sauserių, Martynaičių, Gintarų kaimų sodybos. Ties Cigonaliais į Miniją įteka paslaptingas, šaltinių maitinamas Dubelikio upelis, o ties Prystovais esančiame Minijos vingyje išliko senosios kaimo kapinės, kuriose XVIII a. buvo laidojami nuo maro mirę kaimiečiai. Šalia, 103 kilometre nuo žiočių į Miniją, iš dešinės kriste įkrenta srauni Mišupė. Nuo šių upių santakos atsiveria nuostabi Minijos panorama.
Aukštame dešiniajame Minijos krante stūkso Sauserių piliakalnis, kurį žymi išlikęs pylimas ir šalia jo augantis galingas ąžuolas. Kitapus upės plytinčiame Šilo pelkės miške išliko senosios Dauginčių kaimo kapinės, priešais kurias stūkso Pilale vadinama kalva. Slėnio vakariniame pakraštyje rymo pušų jaunuolynu apaugęs Dauginčių kaimo piliakalnis.
Maždaug 99 kilometre nuo žiočių Minija įsiveržia į Erlos-Salanto-Minijos senslėnį ir susilieja su iš dešinės atitekančiu Salantu. Nuo čia upės slėnis išplatėja, vandens tėkmė sulėtėja, dingsta akmenys, slenksčiai. Santakos slėnio terasoje yra II–XII a. Sauserių kapinynas ir XVI-XIX a. Grabšyčių (taip seniau vadinosi Sauseriai) kaimo kapinės, o kairiajame Minijos slėnyje – IV-XIII a. Sakuočių kapinynas, senosios kaimo kapinės su koplytėle ir šv. Jurgo koplytstulpiu. <br />
Toliau nuo jų, Minijos ir Pilalės santakoje, stūkso viena iš galingiausių šio krašto įtvirtintų gyvenviečių – Martynaičių piliakalnis. Jis įrengtas Vyšnių kalnu vadinamoje kalvoje, kurios pietiniame gale kažkada stovėjo pilis, o vėliau – Kartenos dvaras, XVII a. sunaikintas švedų. Vyšnių kalno vakarinėje papėdėje esančioje terasoje nuo II a. pr. Kr. iki XIII a. po Kr. buvo laidojami seniausi Kartenos apylinkės gyventojai, o XVI-XVII a. stovėjo senoji Kartena. Pačiame pietiniame Salantų regioninio parko pakraštyje driekiasi Kartenos miestelis, minimas jau nuo 1253 m. Jame 1634 m. Sapiegos pastatė pirmąją bažnyčią. 1639 m. įkūrė parapinę mokyklą. Šiandien miestelį puošia apie 1875 m. pastatyta vienintelė žemaičiuose bebokštė, neobarokinė, bazilikinė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia. Kitapus aikštelės tebestovi XVIII a. pabaigoje statyta (tarpukariu perstatyta) smuklė. Po karo Kartenoje veikė NKGB būstinė, kurios kieme čekistai pakasė per 50 „Kardo“ rinktinės partizanų ir rėmėjų. Jų palaikus karteniškiai 1990 m. perlaidojo miestelio kapinėse, kuriose bolševikų aukų atminimui išmūrijo koplyčią.
Plaukiame po kelio Plungė – Kartena – Kretinga tiltu. Stabtelėti nėra kur, todėl plaukiame iki Alanto, kuris įteka į Miniją iš kairės. Nuo Kartenos tilto ateina žvyrinis keliukas. Juo patogu privažiuoti prie kranto. Čia galima užbaigti nuplauktą maršrutą arba pradėti naują, toliau į Minijos žemupį. Už keleto kilometrų priplaukiame išlaužtą vandens malūno užtvankos vietą. Didelis slenkstis pilnas akmenų. Už slenksčio, kairėje pusėje, puiki vieta apsistoti. Tiesa, krantas šiek tiek status, tačiau labai gražus ir palypėjus atsiveria aikštelė. Šalia – Žalgirio miškas. Toliau Minijos pakrantėse pilna balto, sąnašinio smėlio pliažiukų. Dešinysis intakas – Kartenalė. Dešinėje Raguviškiai, gatvinis kaimas ir IX-XII a. kapinynas. Vakariniame pakraštyje krantus dar siekia Žalgirio miškas. Praplaukiam Raguviškių tiltą. Upės dugnas nusėtas smulkiais akmenukais. Seklesnėse vietose vos galima plaukti. Net upės viduryje suneštos akmenukų salelės. Kiek tolėliau, iš dešinės, prasideda sodai. Matyti padaryti mediniai laipteliai į krantą, maudyklės. Kairėje - Baublių kaimas, šalia jo – 120 ha parkas. Šiek tiek monotoniška atkarpa. Galima pasigėrėti pakrantės vaizdais. Minija nuolat keičia savo vagą. Kur šiemet sunešti gražūs smėlio pliažiukai, kitąmet jų toje vietoje galime ir nerasti. Ir medžiai, gražūs, didingi, išsirikiavę ant kranto stovi. Rodosi, laukia savo eilės, kada upė pasiims juos į savo vilnis. <br />
Gerokai paplaukus už Baublių, kairėje įrengta poilsio aikštelė. Čia galima organizuoti stovyklavietę. Gražioje pievoje daug erdvės, netoliese – Utrių kaimo vienkiemiai. Gal ir bulvių laužui būtų galima gauti? Ko gero ir pienu pavaišintų. Palikę Utrius plaukiame toliau. Dešinėje – architektūrinis paminklas - etnografinė sodyba. Daili prieplauka vilioja sustoti. Sodybos užstatymas buvo formuojamas nuo XVIII a. pab. Iki XIX a. pab. Trobesius rentė ir įrengė vietiniai meistrai. Juos statėsi valstiečio valakininko šeima, turėjusi 35 ha žemės ir laikiusi 4 arklius. Kairėje – Pikteikių gyvenvietė. Upėje, buvusio Pikteikių vandens malūno išgriautos užtvankos vietoje stūkso akmenys, nedidelis slenkstis. Toliau upė rami, priaugusi vandens augmenijos. Stačiuose kranto šlaituose pilna urvinių kregždžių lizdų. Kairėje įteka Žvelsos upelis. Jau matyti Žvelsėnų kaimas. Čia, gražiame Minijos draustinyje, įsikūrusi etnografinė kaimo turizmo sodyba. Upė mažai vingiuota, teka tarp aukštų senslėnio krantų. Nors retokai, vis dar pasitaiko rėvų. Kairiajame Minijos krante, Gerduvėnų piliakalnio papėdėje, įsikūrusi kaimo turizmo sodyba.
Kauno–Klaipėdos automagistralės pylimas ir tiltas. Tuoj už tilto didelė poilsiavietė. Tai mėgstama gargždiškių poilsio vieta. Čia gražūs pliažai, patogus privažiavimas, laužavietės, vaikų žaidimo aikštelės. Gargždai – Klaipėdos rajono centras. Dešinėje Minijos pakrantėje – gamtos paminklas Gargždų parkas. Kairiajame krante – Kalniškės (Gargždų) piliakalnis, vadinamas Pilale. Upės krantuose rasti III–IV a. plokštiniai griautiniai kapai su akmenų vainikais. Gargždai – sena gyvenvietė, istoriniuose šaltiniuose minima jau 1253 metais. Archeologiniai radiniai rodo, kad Gargždų apylinkės jau buvo gyvenamos žalvario amžiuje (XVI – XV a. pr. m. e.). Išplaukiant iš Gargždų - neveikiančio vandens malūno užtvanka, vadinama Pyla. Jos patvanka į aukštupį tęsiasi apie 5 km. Per užtvanką rekomenduojama dešiniuoju krantu pernešti baidares ar plaustą. Aštrių pojūčių mėgėjai Pylą perplaukia. Kairiajame krante lieka Maciuičių piliakalnis. Iš kairės įteka Skinija. Minijai įtekėjus į Pajūrio žemumą, srovė visai sulėtėja, rėvų ir didesnių akmenų jau reta. Baigiasi ir skaidrusis Minijos vanduo: gilaus ir ramaus upės žemupio dugnas, kaip kanale, nuklotas dumblu. Kelio Dovilai – Veiviržėnai tiltas, kairėje – Baičiai, dešinėje – Dovilai. Dovilai – istorinė Mažosios Lietuvos pasienio gyvenvietė, įsikūrusi 4 km į pietus nuo Gargždų. Į pietvakarius nuo gyvenvietės, dešiniajame Minijos krante, yra piliakalnis, Pilutės kalnu vadinamas. Čia stovėjusi Dovilų pilis, paminėta 1304 m. Kitame Minijos krante yra Baičių senkapis. Upėje baigiasi rėvos, tačiau priplaukiam didelį akmenį jos vidury. Praplaukus akmenį, kairiajame krante - puiki vieta poilsiui. Toliau dešinėje Kalvių kaimas, vieškelio Kalviai – Pėžaičiai tiltas. Kairiajame krante prie upės prisišlieja Šernų miškas. Dešiniajame Minijos krante, apie 350 m priešais tiltą yra speciali turistų poilsio aikštelė. Netoliese, Šernų kaime, ant upės kranto yra įdomus miško muziejus „Genys“, o Šernų miške – III–IV a. kapinynas su griautiniais ir degintiniais kapais. Lėtai plaukiame į priekį, dešinėje jau matyti Dituvos gyvenvietė. Priplaukiame kabantį tiltą. Šalia tilto įsikūrusi kaimo turizmo sodyba. Tarp Dituvos ir Priekulės, išplatėjusioje upės vagoje, nemaža seklių brastų, kur upės farvateris visą laiką vingiuoja nuo vieno kranto prie kito. Dešinėje - Lingiai. Upės krantai žemi, apaugę karklais, srovė lėta. Iš kairės pusės įteka Agluona. Už jos – Gruodė.
Minijos dešiniajame krante – Priekulė. Miestas minimas 1540 m. Priekulėje išryškėja būdinga Pamario kraštui miestelių architektūra. Tarp Priekulės ir Drevernos keletą šimtmečių veikė garsus žuvų turgus „Strykis“, į kurį suvažiuodavo pirkliai iš visos Žemaitijos. Daugelį metų Priekulėje gyveno ir rašė žymi lietuvių rašytoja Ieva Simonaitytė (1897-1978 m.). Šiandien jos name įrengta memorialinė ekspozicija. Puikų įspūdį miestui suteikia Minijos pakrantės. Priekulės miestas ir apylinkės turtingos gamtos paminklų. Gražūs buvusio Priekulės dvaro bei mokyklos parkai. Netoli Priekulės XIX a. įkurtas Kliošių parkas, kuris užima apie 12 ha teritorijos.
Išplaukiame pro Šilutės – Klaipėdos plento tiltą. Kiek tolėliau dar tęsiasi Parko gatvė, nors atrodė, kad miestas jau praplauktas. Čia, netoli upės kranto, įsikūrusi kaimo turizmo sodyba su lauko teniso kortais. Joje organizuojamos treniruotės, sportinės ir pramoginės varžybos. Kairioji Minijos pakrantė tvarkoma ir bus pritaikyta turistaujančių ir stovyklaujančių poisiui. Dešinėje - Šventvakariai, kiek tolėliau – Launai. Kairėje įteka Veiviržas. Už jo matyti Grumblių kaimas, nes Minijai įtekėjus į Nemuno deltos lygumą, upės slėnis išnyksta, vaga išsiplečia iki 50 m, o krantai visai žemučiai, apsaugoti pylimais. <br />
Lankupiai, Klaipėdos kanalo atšaka, kanalo šliuzas. Sakučiai, vieškelio Žemaitkiemis – Kintai - Priekulė tiltas. Upės vaga plati, rami ir gili. Kairėje paskutinio ir ilgiausio Minijos intako Tenenio žiotys. Jis išteka iš Kupsčio ežero ir Miniją pasiekia per Aukštumalos pelkę.
Kairėje – Vabalai, kiek žemiau – Kintų–Šilutės vieškelio tiltas. Pasiekiame Minijos (Mingės, Minės) kaimą. Tai Pamario žvejų kaimas, vadinamas lietuviškąja Venecija, kadangi pagrindinė ir vienintelė kaimo gatvė – Minijos upė. Kaimo gyventojai vienas pas kitą plaukioja valtimis. Kiekvienas namas turi savo prieplauką. Vaikus į mokyklą veža vienas kuris kaimo tėvų, kiti atplukdo vaikus iš kito kranto. Minijos kaime ir baigiasi kelionė didžiausia Žemaitijos upe.
Minija - viena srauniausių, rėvingiausių ir įdomiausių vandens turizmo arterijų. Bendra upės kryptis: nuo versmių iki Salanto intako iš rytų į vakarus, toliau - iš pietų į šiaurę. Minija yra nepastoviausio režimo upė: dažnai smarkiai nusenka, o po didesnių liūčių jos debitai trumpam laikui padidėja net iki 40 kartų. Mat Žemaitijos aukštumoje iškrenta daugiausia kritulių (iki 800 mm per metus), jos baseino nuolydis gana didelis ir podirvis labai nelaidus (molis, priemolis).
Minijos upė vilioja vandens turistus jau seniai. II sudėtingumo kategorijos maršrutą Lietuvoje oficialiai turime tik vieną, būtent Minijos upe. Dar 1972 metais Minijos upe buvo siūlomas įskaitinis III sudėtingumo kategorijos žygis. Tačiau jam trūko kilometražo. Siūlyta maršrutą pailginti jį tęsiant Kuršių mariomis arba Klaipėdos (Karaliaus Vilhelmo) kanalu iki Klaipėdos. Tiek plaukiant Minija nuo Plungės – Žarėnų vieškelio tilto, tiek kelionę pradedant Platelių ežeru bei Babrungo upe (antras pradžios variantas), reikia įveikti daugiau kaip 100 rėvų bei slenksčių, išsibarsčiusių 130 kilometrų ruože.
Pirmasis maršruto pradžios variantas, kuris prasideda nuo Žarėnų, šiandien populiaresnis tarp vandens turistų. Upė prasideda pačiose Žemaitijos aukštumose ir baigiasi lygioje Pajūrio žemumoje. Turistai turi galimybę susipažinti ne tik su savita Žemaičių krašto gamta, žmonėmis, bet ir daugiau negu kitur Lietuvoje išlikusiomis senosiomis tradicinėmis sodybomis. Minijos pakrantėse nemažai istorijos, kultūros paveldo objektų, gamtos paminklų.
Sausringos vasaros metu Minija ne visur perplauksi, ties Diburių kilpomis taip mažai vandens, kad baidares tiesiog ištisai reikėtų persinešti per akmenis. Minijos žemupys vandens turizmui tinkamas ir vidurvasaryje, jis labiau monotoniškas, tačiau čia gausu kultūros paveldo objektų. Žinoma, Minija geriausia plaukti gegužės-birželio mėnesiais. Tačiau šį pavasarį per sausras nusekusia Minija po birželio liūčių vėl buvo galima puikiai plaukti visą liepos mėnesį. Ir vandens lygis ties Diburių kilpomis buvo tiesiog idealus. Jei vandens būtų buvę šiek tiek daugiau, tai nebūtų taip įdomu baidarėmis perplaukti rėvas ir rėvingas patvankas. <br />
Įdomus Minijos upės maršrutas, gražios pakrantės, turistų susidomėjimas sudarė sąlygas, kad upės pakrantėje pradėjo plėtotis turizmo paslaugų infrastruktūra. Tai ir kaimo turizmo sodybos su savo siūlomomis paslaugomis, poilsio aikštelės su suoleliais, staliukais, laužavietėmis, pliažiukai, vandens turizmo inventoriaus nuoma, naujai paruošti lankstinukai su išsamia informacija apie maršrutus Minijos upe.
Sumaniusiems plaukti Minijos upe, tačiau neturintiems reikalingo inventoriaus, ar norintiems susirasti nakvynę, reikėtų kreiptis į inventoriaus nuomotojus, kurių tikrai yra apstu. Bus pasirūpinta nakvyne sodyboje, pateikta keletas maršruto variantų, priklausomai nuo to, kiek dienų skiriama kelionei. Ryte turistus ir inventorių šeimininkas nuveš į pasirinktą maršruto pradžią, o baigus kelionę, parveš. Nuomojamos karkasinės dvivietės, guminės vienvietės ir dvivietės baidarės, plaustai. Pastarieji tapo labai populiarūs, kada plaukia didesnė grupė.
Maršrutai
Tie, kurie pasiriko maršrutą nuo Žarėnų, jį pradės nuo vieškelio Plungė-Žarėnai tilto. Čia Minija vos 5-6 metrų pločio, pakrantė apaugusi krūmais, tačiau palei tiltą patogus nusileidimas. Dešinėje lieka senas Keturakių kaimas, kuris istoriniuose šaltiniuose minimas jau nuo 1554 metų. Upė vietomis užgriozdinta sąvartomis. Sunku čia būtų rasti aikštelę sustojimui, plaukiant upe ir taip jau esate žemiausiame aplinkos taške, tad norėdami pamatyti platesnę apylinkę, turėtumėte sustoti, išlipti iš baidarės ir įkopti į aukštesnę kalvą. Tai galėsite padaryti priplaukę Medingėnus. Buvusio vandens malūno užtvankos likučiai ir lieptas išduoda, kad esate ties Medingėnais. Medingėnai - sena gyvenvietė, istoriniuose šaltiniuose minima 1253 m. Čia yra gimusi rašytoja M. Pečkauskaitė–Šatrijos Ragana (1878-1930). Perplaukus pirmąją seklią brastą, kairėje pusėje puiki aikštelė poilsiui. Toliau Minijos nuotėkis šiek tiek padidėja, iš kairės įteka Pala. Išryškėja Minijos slėnis ir krantai, vis daugiau pasitaiko didelių akmenų. Gražus Degsnio miškas pabrėžia upės šlaitus. Besigrožėdamas mišku gali labai greitai užplaukti ant akmens. Paplaukus gerą laiko tarpą, kairiajame Minijos krante matyti vaikų maudyklės su liepteliais, vadinasi, netoliese yra Daugėdai. Praplaukiame neveikiančio vandens malūno užtvanką. Kairėje lieka ir Gudalių kaimas su savo senu lieptu. Toliau plaukiant vos galima pastebėti iš kairės per krūmus įtekantį Alkupį, prasideda ramus, gilus upės baras – Stalgėnų vandens malūno užtvanka. Už poros kilometrų, kairėje Vitkų kaimas, netoliese galima apsistoti trumpam poilsiui, pasižvalgyti po apylinkes. Prieš Stalgėnų kaimą iš dešinės į Miniją įteka Sausdravas ir iki užtvankos ji išplatėja. Dešinėje lieka Vainaičių kaimas su išlikusiais seniausiais lietuvių gyvenamaisiais namais („numais“) su atviru židiniu. Jų tėra tik Plungės ir gretimose apylinkėse. Ties Stalgėnais praplaukiame kelio Plungė–Rietavas tiltą. Kiek tolėliau - kairysis Minijos intakas – Lukna. Šio upelio pakrantėje pūpso piliakalnis, vadinamas Skruodienės kalnu. Vos už 4 km, dešinėje pusėje - Lekemės kaimas. Šalia piliakalnis, vadinamas Lapinsko kalnu. Prasideda didžiosios Lekemės kilpos. Upėje daug rėvų, krantai aukšti, vaizdingi. Kairėje pakrantėje plyti gražūs Juodeikių miškai. Senos, skarotos eglės, beržai. Gera vieta poilsiui, tik reikia susirasti patogią pakrantės vietą. Štai tuomet ir pagalvoji, kad galėtų tokiose vietose atsirasti tikros poilsio aikštelės, kur galėtum tvarkingai apsistoti ir dar rasti naudingos informacijos. Tikėkimės, kad ateityje atsiradus didesniam poreikiui, jos tikrai bus. Už geros dešimties kilometrų dešiniuoju intaku, upeliu Sruoja, baigiasi „laukinis“ Minijos ruožas. Tiesia kryptimi iki Plungės - tik 6 km. Vingiuodama upė vietomis šiek tiek sraunesnė, suneštos smulkių akmenukų salelės, nuostabiai gražiai matyti dugnas, tiesiog vilioja nusimaudyti. Vandens šniokštimas įspėja, kad netoliese yra išgriautas vandens malūnas. Buvusios užtvankos vietoje nedidelis slenkstis, už jo - akmenuotas dugnas. Priplaukiame kelio Plungė–Kuliai tiltą. Galima maršrutą pradėti ir nuo šios vietos. Tuomet padarysite „apšilimą“ iki Aleksandravo, šauniai perplauksite Dyburių kilpas ir išlipsite Kartenoje. Tai vienos dienos maršrutas be nakvynės.
Šalia kelio Plungė-Kuliai tilto yra storas (7,5 m) ąžuolas – gamtos paminklas. Pasakojama, jog dar tuomet, kai Jogaila krikštijęs žemaičius ir buvę kertami sengirių šventieji ąžuolai, norėta nukirsdinti ir šitą šventą pagoniškąjį ąžuolą. Bet kirtėjai jo neįveikę, nukirtę tik viršūnę. Ąžuolas savo didybės nepraradęs ir šiandien. Netoli jo VI – XIII a. apardytas griautinis ir degintinis kapinynas, vadinamas Kapkalniu. Plaukiame toliau: dešinėje - Mardosų gyvenvietė, upėje vandens malūno išgriauta užtvanka. Kairėje - Vieštovėnų piliakalnis. Pasiekiame vieškelio Plungė–Mižuikiai tiltą. Už nežymaus posūkio iš kairės įteka upelė Vieštovė. Upė palaipsniui rimsta, platėja ir gilėja. Dešinėje jau iš tolo matome vieną iš didesnių Minijos intakų Babrungą. Jis atiteka iš didelio Platelių ežero (Virkštos). Už 300 m buvusios Stonaičių HE užtvankos likučiai. Toliau Minija išplatėja, vietomis sekli. Kairėje jau iš tolo matyti Pakutuvėnų koplyčios kryžius. Iki Pakutuvėnų plaukiame dar ilgokai, pro vešlius pakrantės medžius nematyti apylinkių, tačiau girdisi giedantys kaimo gaidžiai, lojantys šuneliai, laukuose burzgiantys traktoriai. Kairėje - upės nuardyto Pakutuvėnų piliakalnio pylimas, už jo – puiki vieta apsistoti, pasižvalgyti po apylinkes. Pailsėję plaukiame toliau. Upėje – vandens malūno išgriauta užtvanka. Vėl prasideda rėvos ir dideli akmenys. Priekyje vidury upės pūpso „Čeraunyko“ riedulys, ne ką mažesnis už Anykščių Puntuką. Abiejuose upės krantuose vešlūs miškai, pakrantės priaugusios nendrių. Dešinėje - Narvaišių gyvenvietė. Išgriauto vandens malūno užtvankos vietoje labai stipri srovė, anksčiau čia buvo „beždžionių“ tiltas. Pakrantėje pasirodo spygliuočių miškai, puikūs smėlio pliažiukai, poilsio aikštelės. Pasiekiame Aleksandravą, kelio Kretinga – Šiauliai tiltą. Dešinėje – Liepgiriai, kiek žemiau, upėje, išgriautos vandens malūno užtvankos vietoje, metrinis slenkstis, žemiau jo – nedidelė salelė.
Pagaliau prasideda įdomiausias Minijos baras – didžioji Dyburių kilpa. Aplink kilpą daugiau kaip 4 km, o siauriausioje jos vietoje - vos 100 m. Upė nukrenta beveik 9 m. Stipri srovė. Tai labai įdomus, bet sunkus ir sudėtingas, pilnas rėvų, slenksčių, didelių akmenų ruožas. 1937 metais čia buvo projektuojama iškasti tunelį ir pastatyti derivacinę elektrinę. Kairėje pusėje atsiveria status skardis. Virš skardžio matyti apsauginė tvorelė. Tai Salantų regioninio parko įrengta Dyburių kilpos apžvalgos aikštelė. Čia būtinai reikia apsistoti, įkopti į skardžio viršūnę. Nuo apžvalgos aikštelės atsiveria nuostabūs vaizdai. <br />
Ties apžvalgos aikštele Minijos gamtinis rezervatas susijungia su Minijos kraštovaizdžio draustiniu. Jis plyti 1670 hektarų plote ir nusidriekia Minijos slėniu iki pat Kartenos. Šiame Minijos draustinyje yra Pacelių, Cigonalių, Prystovų, Sakuočių, Sauserių, Martynaičių, Gintarų kaimų sodybos. Ties Cigonaliais į Miniją įteka paslaptingas, šaltinių maitinamas Dubelikio upelis, o ties Prystovais esančiame Minijos vingyje išliko senosios kaimo kapinės, kuriose XVIII a. buvo laidojami nuo maro mirę kaimiečiai. Šalia, 103 kilometre nuo žiočių į Miniją, iš dešinės kriste įkrenta srauni Mišupė. Nuo šių upių santakos atsiveria nuostabi Minijos panorama.
Aukštame dešiniajame Minijos krante stūkso Sauserių piliakalnis, kurį žymi išlikęs pylimas ir šalia jo augantis galingas ąžuolas. Kitapus upės plytinčiame Šilo pelkės miške išliko senosios Dauginčių kaimo kapinės, priešais kurias stūkso Pilale vadinama kalva. Slėnio vakariniame pakraštyje rymo pušų jaunuolynu apaugęs Dauginčių kaimo piliakalnis.
Maždaug 99 kilometre nuo žiočių Minija įsiveržia į Erlos-Salanto-Minijos senslėnį ir susilieja su iš dešinės atitekančiu Salantu. Nuo čia upės slėnis išplatėja, vandens tėkmė sulėtėja, dingsta akmenys, slenksčiai. Santakos slėnio terasoje yra II–XII a. Sauserių kapinynas ir XVI-XIX a. Grabšyčių (taip seniau vadinosi Sauseriai) kaimo kapinės, o kairiajame Minijos slėnyje – IV-XIII a. Sakuočių kapinynas, senosios kaimo kapinės su koplytėle ir šv. Jurgo koplytstulpiu. <br />
Toliau nuo jų, Minijos ir Pilalės santakoje, stūkso viena iš galingiausių šio krašto įtvirtintų gyvenviečių – Martynaičių piliakalnis. Jis įrengtas Vyšnių kalnu vadinamoje kalvoje, kurios pietiniame gale kažkada stovėjo pilis, o vėliau – Kartenos dvaras, XVII a. sunaikintas švedų. Vyšnių kalno vakarinėje papėdėje esančioje terasoje nuo II a. pr. Kr. iki XIII a. po Kr. buvo laidojami seniausi Kartenos apylinkės gyventojai, o XVI-XVII a. stovėjo senoji Kartena. Pačiame pietiniame Salantų regioninio parko pakraštyje driekiasi Kartenos miestelis, minimas jau nuo 1253 m. Jame 1634 m. Sapiegos pastatė pirmąją bažnyčią. 1639 m. įkūrė parapinę mokyklą. Šiandien miestelį puošia apie 1875 m. pastatyta vienintelė žemaičiuose bebokštė, neobarokinė, bazilikinė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia. Kitapus aikštelės tebestovi XVIII a. pabaigoje statyta (tarpukariu perstatyta) smuklė. Po karo Kartenoje veikė NKGB būstinė, kurios kieme čekistai pakasė per 50 „Kardo“ rinktinės partizanų ir rėmėjų. Jų palaikus karteniškiai 1990 m. perlaidojo miestelio kapinėse, kuriose bolševikų aukų atminimui išmūrijo koplyčią.
Plaukiame po kelio Plungė – Kartena – Kretinga tiltu. Stabtelėti nėra kur, todėl plaukiame iki Alanto, kuris įteka į Miniją iš kairės. Nuo Kartenos tilto ateina žvyrinis keliukas. Juo patogu privažiuoti prie kranto. Čia galima užbaigti nuplauktą maršrutą arba pradėti naują, toliau į Minijos žemupį. Už keleto kilometrų priplaukiame išlaužtą vandens malūno užtvankos vietą. Didelis slenkstis pilnas akmenų. Už slenksčio, kairėje pusėje, puiki vieta apsistoti. Tiesa, krantas šiek tiek status, tačiau labai gražus ir palypėjus atsiveria aikštelė. Šalia – Žalgirio miškas. Toliau Minijos pakrantėse pilna balto, sąnašinio smėlio pliažiukų. Dešinysis intakas – Kartenalė. Dešinėje Raguviškiai, gatvinis kaimas ir IX-XII a. kapinynas. Vakariniame pakraštyje krantus dar siekia Žalgirio miškas. Praplaukiam Raguviškių tiltą. Upės dugnas nusėtas smulkiais akmenukais. Seklesnėse vietose vos galima plaukti. Net upės viduryje suneštos akmenukų salelės. Kiek tolėliau, iš dešinės, prasideda sodai. Matyti padaryti mediniai laipteliai į krantą, maudyklės. Kairėje - Baublių kaimas, šalia jo – 120 ha parkas. Šiek tiek monotoniška atkarpa. Galima pasigėrėti pakrantės vaizdais. Minija nuolat keičia savo vagą. Kur šiemet sunešti gražūs smėlio pliažiukai, kitąmet jų toje vietoje galime ir nerasti. Ir medžiai, gražūs, didingi, išsirikiavę ant kranto stovi. Rodosi, laukia savo eilės, kada upė pasiims juos į savo vilnis. <br />
Gerokai paplaukus už Baublių, kairėje įrengta poilsio aikštelė. Čia galima organizuoti stovyklavietę. Gražioje pievoje daug erdvės, netoliese – Utrių kaimo vienkiemiai. Gal ir bulvių laužui būtų galima gauti? Ko gero ir pienu pavaišintų. Palikę Utrius plaukiame toliau. Dešinėje – architektūrinis paminklas - etnografinė sodyba. Daili prieplauka vilioja sustoti. Sodybos užstatymas buvo formuojamas nuo XVIII a. pab. Iki XIX a. pab. Trobesius rentė ir įrengė vietiniai meistrai. Juos statėsi valstiečio valakininko šeima, turėjusi 35 ha žemės ir laikiusi 4 arklius. Kairėje – Pikteikių gyvenvietė. Upėje, buvusio Pikteikių vandens malūno išgriautos užtvankos vietoje stūkso akmenys, nedidelis slenkstis. Toliau upė rami, priaugusi vandens augmenijos. Stačiuose kranto šlaituose pilna urvinių kregždžių lizdų. Kairėje įteka Žvelsos upelis. Jau matyti Žvelsėnų kaimas. Čia, gražiame Minijos draustinyje, įsikūrusi etnografinė kaimo turizmo sodyba. Upė mažai vingiuota, teka tarp aukštų senslėnio krantų. Nors retokai, vis dar pasitaiko rėvų. Kairiajame Minijos krante, Gerduvėnų piliakalnio papėdėje, įsikūrusi kaimo turizmo sodyba.
Kauno–Klaipėdos automagistralės pylimas ir tiltas. Tuoj už tilto didelė poilsiavietė. Tai mėgstama gargždiškių poilsio vieta. Čia gražūs pliažai, patogus privažiavimas, laužavietės, vaikų žaidimo aikštelės. Gargždai – Klaipėdos rajono centras. Dešinėje Minijos pakrantėje – gamtos paminklas Gargždų parkas. Kairiajame krante – Kalniškės (Gargždų) piliakalnis, vadinamas Pilale. Upės krantuose rasti III–IV a. plokštiniai griautiniai kapai su akmenų vainikais. Gargždai – sena gyvenvietė, istoriniuose šaltiniuose minima jau 1253 metais. Archeologiniai radiniai rodo, kad Gargždų apylinkės jau buvo gyvenamos žalvario amžiuje (XVI – XV a. pr. m. e.). Išplaukiant iš Gargždų - neveikiančio vandens malūno užtvanka, vadinama Pyla. Jos patvanka į aukštupį tęsiasi apie 5 km. Per užtvanką rekomenduojama dešiniuoju krantu pernešti baidares ar plaustą. Aštrių pojūčių mėgėjai Pylą perplaukia. Kairiajame krante lieka Maciuičių piliakalnis. Iš kairės įteka Skinija. Minijai įtekėjus į Pajūrio žemumą, srovė visai sulėtėja, rėvų ir didesnių akmenų jau reta. Baigiasi ir skaidrusis Minijos vanduo: gilaus ir ramaus upės žemupio dugnas, kaip kanale, nuklotas dumblu. Kelio Dovilai – Veiviržėnai tiltas, kairėje – Baičiai, dešinėje – Dovilai. Dovilai – istorinė Mažosios Lietuvos pasienio gyvenvietė, įsikūrusi 4 km į pietus nuo Gargždų. Į pietvakarius nuo gyvenvietės, dešiniajame Minijos krante, yra piliakalnis, Pilutės kalnu vadinamas. Čia stovėjusi Dovilų pilis, paminėta 1304 m. Kitame Minijos krante yra Baičių senkapis. Upėje baigiasi rėvos, tačiau priplaukiam didelį akmenį jos vidury. Praplaukus akmenį, kairiajame krante - puiki vieta poilsiui. Toliau dešinėje Kalvių kaimas, vieškelio Kalviai – Pėžaičiai tiltas. Kairiajame krante prie upės prisišlieja Šernų miškas. Dešiniajame Minijos krante, apie 350 m priešais tiltą yra speciali turistų poilsio aikštelė. Netoliese, Šernų kaime, ant upės kranto yra įdomus miško muziejus „Genys“, o Šernų miške – III–IV a. kapinynas su griautiniais ir degintiniais kapais. Lėtai plaukiame į priekį, dešinėje jau matyti Dituvos gyvenvietė. Priplaukiame kabantį tiltą. Šalia tilto įsikūrusi kaimo turizmo sodyba. Tarp Dituvos ir Priekulės, išplatėjusioje upės vagoje, nemaža seklių brastų, kur upės farvateris visą laiką vingiuoja nuo vieno kranto prie kito. Dešinėje - Lingiai. Upės krantai žemi, apaugę karklais, srovė lėta. Iš kairės pusės įteka Agluona. Už jos – Gruodė.
Minijos dešiniajame krante – Priekulė. Miestas minimas 1540 m. Priekulėje išryškėja būdinga Pamario kraštui miestelių architektūra. Tarp Priekulės ir Drevernos keletą šimtmečių veikė garsus žuvų turgus „Strykis“, į kurį suvažiuodavo pirkliai iš visos Žemaitijos. Daugelį metų Priekulėje gyveno ir rašė žymi lietuvių rašytoja Ieva Simonaitytė (1897-1978 m.). Šiandien jos name įrengta memorialinė ekspozicija. Puikų įspūdį miestui suteikia Minijos pakrantės. Priekulės miestas ir apylinkės turtingos gamtos paminklų. Gražūs buvusio Priekulės dvaro bei mokyklos parkai. Netoli Priekulės XIX a. įkurtas Kliošių parkas, kuris užima apie 12 ha teritorijos.
Išplaukiame pro Šilutės – Klaipėdos plento tiltą. Kiek tolėliau dar tęsiasi Parko gatvė, nors atrodė, kad miestas jau praplauktas. Čia, netoli upės kranto, įsikūrusi kaimo turizmo sodyba su lauko teniso kortais. Joje organizuojamos treniruotės, sportinės ir pramoginės varžybos. Kairioji Minijos pakrantė tvarkoma ir bus pritaikyta turistaujančių ir stovyklaujančių poisiui. Dešinėje - Šventvakariai, kiek tolėliau – Launai. Kairėje įteka Veiviržas. Už jo matyti Grumblių kaimas, nes Minijai įtekėjus į Nemuno deltos lygumą, upės slėnis išnyksta, vaga išsiplečia iki 50 m, o krantai visai žemučiai, apsaugoti pylimais. <br />
Lankupiai, Klaipėdos kanalo atšaka, kanalo šliuzas. Sakučiai, vieškelio Žemaitkiemis – Kintai - Priekulė tiltas. Upės vaga plati, rami ir gili. Kairėje paskutinio ir ilgiausio Minijos intako Tenenio žiotys. Jis išteka iš Kupsčio ežero ir Miniją pasiekia per Aukštumalos pelkę.
Kairėje – Vabalai, kiek žemiau – Kintų–Šilutės vieškelio tiltas. Pasiekiame Minijos (Mingės, Minės) kaimą. Tai Pamario žvejų kaimas, vadinamas lietuviškąja Venecija, kadangi pagrindinė ir vienintelė kaimo gatvė – Minijos upė. Kaimo gyventojai vienas pas kitą plaukioja valtimis. Kiekvienas namas turi savo prieplauką. Vaikus į mokyklą veža vienas kuris kaimo tėvų, kiti atplukdo vaikus iš kito kranto. Minijos kaime ir baigiasi kelionė didžiausia Žemaitijos upe.
