Kelionės upe
Ech, kas yra plaukęs Minijos upe, viena gražiausių Lietuvos upių, tas supras koks tai nuostabus laisvalaikio praleidimo būdas. Poilsis kūnui ir sielai – pramankštini raumenis ir pamatai daugybę nuostabių, laukinės gamtos ir pačios upės, vietų, kurių kartais keliaujant pakrante, pamatyti yra neįmanoma arba tiesiog pasimėgauti kelione. Kelionės – vienas iš nuostabiausių, populiariausių laisvalaikio, atostogų praleidimo būdų. Plaukti galima įvairiais būdais: baidarėmis, kanojomis, kajakais, plaustais, o ten kur galima ir pramoginiais laivais. Plaukimas upe kol kas nėra apmokestinamas, tad bilietai nereikalingi. Upė prasideda pačiose Žemaitijos aukštumose ir baigiasi lygioje Pajūrio žemumoje. Turistai turi galimybę susipažinti su savita Žemaičių krašto gamta, žmonėmis, senosiomis sodybomis, piliakalniais. Viso maršruto ilgis apie 180 km, trukmė 7 dienos, tad plaukimui gal tai būtų ilgiausia upė.
Maršrutą galima praplaukti ir dalimis: Plungės - Kulių kelio tiltas-Kartena (vienos dienos kelionė be nakvynės), Kartena - Gargždai (1 dienos be nakvynės), Gargždai - Minijos kaimas (2 dienų su nakvyne). Geras laiko, atostogų praleidimas, bei įspūdžių gausa - garantuoti!
Maršrutą galima praplaukti ir dalimis: Plungės - Kulių kelio tiltas-Kartena (vienos dienos kelionė be nakvynės), Kartena - Gargždai (1 dienos be nakvynės), Gargždai - Minijos kaimas (2 dienų su nakvyne). Geras laiko, atostogų praleidimas, bei įspūdžių gausa - garantuoti!
Naudinga ir žinotina info, bei istorija apie miestus, miestelius ar kaimus, vienaip ar kitaip susijusius su Minija ir jos apylinkėmis.
ŽARĖNAI
Penkių kelių sankryžoje įsikūrusi, Minijos ir jos intakų apkabinta, miškų ir piliakalnių saugoma jau aštuntąjį istorijos šimtmetį skaičiuoja Telšių rajono Žarėnų gyvenvietė. Sakoma, kad miestelio pavadinimas kilęs nuo nedidelio Žarnos upelio, čia pat įtekančio į gražuolę Miniją. Tačiau esanti ir kita sena legenda, bylojanti apie kadaise šiuose miškuose medžiojusį kunigaikštį, kuris, užlipęs ant Plinijos piliakalnio, vis džiaugėsi nepaprasto grožio žaromis. Iš to ir kilęs būsimosios gyvenvietės pavadinimas.
Minijos ir istorijos vingiais
Žarėnų apylinkės iki šiol žavi ne vieną miestelio lankytoją. Iš čia per kalveles ir miškus galima nukeliauti į Luokę, Varnius, Tverus, Telšius ir Plungę, o pakeliui pasigrožėti spindinčiais didesniais ar mažesniais ežeriukais. Iš vieno jų — Didovo — išteka Minija, kuri, raitydama kilpas ir prie savęs glausdama Plinijos piliakalnį, pro Žarėnus traukia Medingėnų link... Daugiau nei septynis šimtmečius Minijos pašonėje savo istoriją kuria Žarėnų gyvenvietė. Pirmą kartą jos vardas paminėtas 1253 metais. Manoma, kad Žarėnai su kitomis pilimis sudarė vieną gynybos sistemą. 1367 metais Ordino Goldingo komtūras drauge su kuršiais buvo užpuolęs šias apylinkes. Kraštas buvo nuniokotas ir apiplėštas, o užpuolikai paėmė nemažai belaisvių.
MEDINGĖNAI
Medingėnai (arba Medingėnai I) – kaimas Rietavo savivaldybės teritorijoje, 13 km į šiaurės rytus nuo Rietavo, kairiajame Minijos krante, šalia dar teka Minijos intakai Pamiralis ir Gedikas. Seniūnijos ir seniūnaitijos centras. Yra Medingėnų pagrindinė mokykla, biblioteka, paštas (LT-90012), stovi medinė Švč. Trejybės bažnyčia (nuo 1902 m.). Veikia kaimo bendruomenė „Medinga“, kelios parduotuvės. Šalia Medingėnų esančioje Minijoje yra akmeninis krioklys, maudyklos, pavėsinės, suolai, persirengimo kabina. Užlipus ant Palikimo kalno matosi dalis Medingėnų panoramos.
Istorija
Žinomi nuo XII ar XIII amžiaus (Ceklio žemėje) – tai vienas seniausių Žemaitijos miestelių. Pirmą kartą Medingėnai minimi 1253 m. Livonijos ordino ir Kuršo vyskupo žemių dalybų akte. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos laikais buvo Medingėnų dvaras. Nuo 1527 m. dvarą valdė Žemaičių seniūnas Stanislovas Stanislovaitis Kęsgaila, vėliau – Šiukštos, Gorskiai.
Spėjama, kad vietovardis yra kilęs nuo senovinio žodžio medės, t.y. iš čia aplinkui augusių gana tankių ir niūrių miškų, kurių ir dabar gausu kalvotose apylinkėse. 1390 m. gegužės 26 d. Žemaitijos atstovų ir Ordino sutartyje, kuria garantuojami abipusiai prekybos reikalai, įrašyti ir Medingėnų žemės atstovai: Maizebutas, Dirksteklis, Rukundė, Daukša, Regelis, Skučias. XIV-XVI a. Medingėnai – nedidelės apskrities centras. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais Medingėnai buvo dvaras ir valsčius, kurį nuo 1527 m. per savo vietininkus valdė Žemaičių seniūnas Stanislovas Kęsgaila. 1528 m. karinės prievolės sąrašuose jau paminėta ir bajorų Šiukštų šeima. Po Šiukštų dvaro šeimininkais tapo Veryhos-Darevskiai, Nepriklausomos Lietuvos laikais čia šeimininkavo Jacevičienė. Medingėnų dvaro centrinis rūmas buvo mūrinis, aptvertas aukšta rąstų tvora. Greta jo augo didelis vaismedžių sodas, ant Minijos kranto veikė vandens malūnas. Pro rūmus sroveno šaltiniuotas upeliukas. Jo pakrantėje stovėjo tabokinės malūnas. Ant kalnelio rymojo beržais apaugusios kapinaitės, kur buvo laidojami dvaro šeimininkai. Toje kalvoje dar tarpukario metais tebebuvo rūmų griuvėsiai. Pasakojama, kad ten dideli rūmai stovėję. Kai jie sudegė, ponai persikėlė gyventi žemiau, kur iki gaisro buvo rūmų ūkinė dalis, ir apsigyveno buvusių aukštųjų dvaro tarnautojų mediniame name, kuris buvo pastatytas iš skaldytų akmenų ir kalkių. Šis namas stovėjo pačiame sode. Dvare augo daug galingų guobų ir klevų. Didžiulis kiemas pakraščiais buvo apsodintas krūmais.
Dabartinė Medingėnų gyvenvietė susiformavo po Antrojo pasaulinio karo ir ilgą laiką buvo viena iš tipiškiausių tarybinių ūkių gyvenviečių. Yra duomenų, kad pirmoji Medingėnų bažnyčia pastatyta 1671 m. Vyskupas Motiejus Valančius rašo, kad 1746 m. Medingėnuose „kaži kas” pastatęs bažnytėlę. Medingėnų bažnyčia minima ir 1841 m. Medingėnuose 1902 m. klebono kun. Malinausko ir parapijiečių rūpesčiu pastatyta nauja medinė stačiakampė trinavė Švč. Trejybės bažnyčia, kurią suprojektavo inžinierius N. Andrejevas. Savo architektūra tai viena iš įdomesnių medinių bažnyčių Žemaitijoje.Praėjusio amžiaus pabaigoje trys kilometrai nuo miestelio buvo dar vienas Medingėnų dvaras, priklausęs taip pat Šiukštoms. Kaip tik šiame dvare, kuris buvo dabartinio Plungės raj. Žlibinų apylinkės teritorijoje, 1877 m. kovo 8 d. gimė Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana.
STALGĖNAI
Stalgėnai – kaimas Plungės rajone, 10 km į pietus nuo Plungės prie Plungės –Tauragės plento. Šiauriniu gyvenvietės pakraščiu teka didžiausia Vakarų Lietuvos upė Minija, vakarinis jos intakas Lukna. Iš vakarų pusės - Stalgėnų miškas.
Seniūnijos cent...ras. Stovi medinė Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia (nuo 1918 m.), veikia Stalgėnų pagrindinė mokykla, biblioteka, paštas (LT-90021). Kaime stūkso Stalgėnų piliakalnis.
Istorija
Seniūnijos centras Stalgėnai pradėjo kurtis tik po Pirmojo pasaulinio karo prie Stalgo girios ir Minijos. Netoli esančio Stalgo kaimo gyventojai Petras ir Petronėlė Stoniai dovanojo 15 ha žemės bažnyčiai statyti. Plungės klebono Povilo Pukio rūpesčiu 1918 m. pastatyta dabartinė medinė bažnyčia. Iš Vilniaus buvo gautas leidimas pastatyti koplyčią. Išrinktas statybos komitetas važiavo į kuriją Kaune dėl patvirtinimo komiteto ir bažnyčios (ne koplyčios) statybos. Medžio medžiagą vokiečiai davė veltui iš kun. Oginskienės miško. Visi darbininkai ir meistrai statybos komiteto buvo maitinami (komitetas įkūrė virtuvę). 1918 m. birželio 29 d. buvo pašventinti pamatai. 24 m. ilgio ir 12 m. pločio bažnytėlė greitai buvo pastatyta ir 1918 m. spalio 3 d. vyskupo P. Karevičiaus pašventinta (vietovę vietoj Stalgalės vyskupas pavadino Stalgėnais). 1918 m. lapkričio 23 d. kun. P. Pukys buvo paskirtas minėtos bažnyčios klebonu. Čia tęsė organizacinę veiklą, pradėtą Plungėje: išplėtė labdaros darbus, 1918 m. suorganizavo lietuvišką knygyną, kooperatyvą, jaunimo „Varpo“ draugiją.
1919 m. pavasarį užbaigti bažnyčios vidaus darbai, didysis altorius pagamintas Darbėnuose pastatytas Šv. Petro ir Povilo atlaidams. Tais pačiais metais pastatyta nauja klebonija, joje klebonas P. Pukys apsigyveno lapkričio mėnesį. 1920 m. pastatyti nauji tvartai.
1920 m. vyko rinkimai į Steigiamąjį Seimą. Kun. P. Pukys buvo išrinktas į valsčiaus savivaldybės narius. Kaip Plungės valsčiaus atstovas važiavo į Telšių apskrities valdybos seimelį.
Dirbdamas Stalgėnuose padėjo įkurti 4 pradžios mokyklas. Stalgėnų bažnyčiai 1921 m. suteiktos parapijos teisės (nauja parapija įkurta iš Plungės, Rietavo ir Kulių parapijų).
ALEKSANDRAVAS
Aleksandravas – kaimas Plungės rajone, 13 km į vakarus nuo Plungės, Minijos kairiajame krante, 5 km į vakarus nuo Narvaišių, prie kelio E272 Šiauliai-Palanga. Kaimo šiauriniu pakraščiu teka Minija. Kaimas įeina į vandens turizmo maršrutą Stalgėnai–Gargždai–Kintai–Ventės ragas. Į pietus nuo kaimo prasideda Salantų regioninis parkas. Aleksandravo seniūnaitija. Yra Aleksandravo pagrindinė mokykla, biblioteka, paštas (LT-90027).
Istorija
Kaimo pavadinimas kilęs nuo asmenvardžio Aleksandras. Kaime yra senkapių. 1930 m. atidaryta pradinė mokykla, 1949-1993 m. septynmetė, aštuonmetė, devynmetė, vėliau pagrindinė. 1952 m. atidaryta biblioteka, nuo 1956 m. veikė kultūros namai.
KŪLUPĖNAI
Kūlupėnai – kaimas Kretingos rajono savivaldybės teritorijos rytinėje dalyje, prie kelio Kretinga–Salantai , 12 km į pietvakarius nuo Salantų, prie Minijos upės, šalia geležinkelio ruožo Kretinga–Plungė.Šalia Kūlupėnų plyti Salantų regioninis parkas.
Kūlupėnai (1325 gyventojai),išsidėstę tarp Minijos upės ir Kūlupėnų geležinkelio stoties. Kaimo sodybos plačiai išsisklaidžiusios vienkiemiais prie Kūlupėnų-Darbėnų kelio tarp Kūlupėnų miškų.Kaimo šiauriniu pakraščiu link Salanto teka Kūlupis, kuris, be abejonės, davė vardą ir kaimui. Upelis taip buvo pavadintas todėl, kad jame seniau buvo daug akmenų (žemaitiškai: kūlių), kurių po melioracijos liko nedaug.
Kūlupėnuose 1969 metais gimė krepšininkas, Olimpinių žaidynių ir Europos čempionatų prizininkas Gintaras Einikis, šiuo metu čia gyvena tautodailininkai, medžio drožėjai Antanas Lubys ir Liudas Šopauskas. Prie Kretingos kelio stovi Aukštkalvių dvarelis. Tarpukariu (1904 m.) jame ūkininkavo poetas ir pedagogas Juozas Butkus (Butkų Juzė).
KARTENA
Kartena įsikūrusi labai vaizdingame Minijos vingio slėnyje, ties santaka su Alantu, nutolusi nuo Kretingos 15 km. Miesteliui vardą davė Minijos intakas Kartenalė. Archeologijos paminklai liudija, kad žmonės čia apsigyveno I tūkst. iki Kr., o iki XII...I a. vidurio Kartena buvo svarbus kuršių Cėklio žemės gynybinis, administracinis ir prekybinis centras. Pirmąkart jos vardas paminėtas 1253 m. balandžio 5 d. Kuršo vyskupo Henriko rašte Livonijos ordino magistrui dėl užkariautų pietinio Kuršo žemių dalybų dokumentuose. Tuos laikus mena kitapus Minijos stūksantis didingas piliakalnis. Pasakojama, kad jį supylę žemaičiai, kovodami su rusais ir švedais.
Nuo XVI amžiaus žinomas Kartenos miestelis ir dvaras priklausė didikams Sapiegoms, Nagurskiams, Pliateriams. XVI amžiaus II pusėje pastatyta evangelikų – reformatų (neišliko), 1634 metais – katalikų bažnyčios, 1639 metais įkurta mokykla. 1777 metais karalius Stanislovas Augustas suteikė Kartenai turgų ir prekyviečių privilegiją. Šiandien miestelyje veikia vidurinė mokykla, biblioteka, kultūros namai, vaistinė, sveikatos priežiūros centras, slaugos ligoninė, kelios parduotuvės, barai. Priešais seniūnijos pastatą stovėjusiame name po karo veikė NKGB būstinė, kurios kieme saugumiečiai užkasdavo tardymo metu nukankintus bei iš valsčiaus miškų parvežtus nukautus „Buganto“ kuopos partizanus. Jų palaikai 1990 metais buvo palaidoti kapinėse, pastatyta koplyčia.
Į rytus nuo Kartenos plyti Gintarų kaimas, seniau vadintas Senąja Kartena. Minijos pakrantėje išliko XII – XIII amžiaus kapinynas, šalia kurio stūkso Vyšnių Kalnu praminta kalva. Manoma, kad čia I tūkstantmetyje stovėjo pilis, o XVI – XVII amžiuje – Kartenos dvaras, sunaikintas švedų. Kitame Vyšnių kalno gale - Martinaičių piliakalnis.
Vakaruose Kartena ribojasi su Žadeikių kaimu. Per kaimą teka Palčio upelis, šalia kurio Daigų miške - Pirmojo pasaulinio karo rusų ir vokiečių karių kapinės, liudijančios apie 1915 metų pavasarį prie Kartenos vykusius įnirtingus mūšius tarp Rusijos ir Vokietijos kariuomenių.
Kairiajame Minijos krante ant kalno stovi medinė koplyčia, šalia jos prie gydomosiomis savybėmis garsėjančio šaltinio yra išmūryta Kartenos Lurdo grota.
Kartena garsėja vaizdingomis Minijos pakrantėmis. Grožiui neabejingi ir Kartenos gyventojai - čia ypač gausu gražiai tvarkomų sodybų. Nuo Kartenos kilę daug mokslo ir meno žmonių: habilituotas daktaras Vladislovas Domarkas, docentas Jonas Domarkas, muzikos profesorius Pranas Narušis, radijo laidų redaktorius Adolfas Drungilas, dailininkė, rajono garbės pilietė Regina Songailaitė – Balčikonienė. Čia gyvena tautodailininkai rajono garbės pilietis Jurgis Račkauskas, Arvydas Klovas.
RAGUVIŠKIAI
Raguviškiai – sena gyvenvietė, Kretingos rajono savivaldybės teritorijos pietrytinėje... dalyje, 9 km į rytus nuo Kretingos, įsikūrusi prie vienos įspūdingiausių Žemaitijos upių – Minijos dešiniajame krante , jos raguvoje. Manoma, jog nuo to kilęs ir kaimo pavadinimas.
Žalgirio seniūnijos ir seniūnaitijos centras. Yra Kretingos M. Daujoto mokyklos pradinis skyrius, Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos filialas, Kretingos kultūros centro Raguviškių filialas.
Kairiajame Minijos krante stūkso Mišučių piliakalnis ir Mišučių dvaro sodyba.
GARGŽDAI
Istoriniuose šaltiniuose Gargždai, pavadinti Garisda, anksčiausiai minimi 1253 m., bet jų istorija siekia Žalvario amžių (XVI-XV a. iki Kristaus). Apylinkių senkapiai datuojami III-IV a. po Kristaus. Nors Gargždai archeologų nėra išsamiau tyrinėti, pagal apylinkių archeologinius radinius jie priskiriami Lietuvos vakarų kultūros sričiai.
Ankstyvoji gyvenvietės vieta nenustatyta. Spėjama, kad ji buvusi rytiniame Minijos upės krante, ties piliakalniu, iki šiol Pilale vadinamu, kur stovėjo Žemaičių pilis, o prie jos kūrėsi gyvenvietė.
Kol kas nėra tikslaus Gargždų pavadinimo aiškinimo. Populiariausia pavadinimo kilmės versija – kad jis kilęs iš žodžio „gargždas“, reiškiančio sutrupintą akmenį – gargždą, žvyrą ir susijęs su žvyro telkiniais apie Gargždus.
Manoma, kad jau XV a. gyvenvietė buvo persikėlusi į vakarinį Minijos krantą, formavosi linijiniu principu palei vienintelį kelią – dab. J. Basanavičiaus g. Po 1422 m. Melno taikos sutarties tarp LDK ir Livonijos ordino nustačius žemių ribą, ji ėjo pro pat Gargždus, ilgam lemdama jiems pasienio gyvenvietės statusą, vystimosi ypatybes ir tempus. Senojo kelio per gyvenvietę linija buvo svarbaus prekybinio kelio iš Prūsijos į Žemaitijos gilumą dalis. Kelio (dab. J. Basanavičiaus g. pietiniame gale karaliaus Žygimanto Senojo nurodymu 1510 m. atidaryta muitinė, tapusi svarbiu prekybinių mainų punktu.
Gargždų dvaras šaltiniuose minimas nuo XVI a. Jo sodyba kūrėsi į šiaurę nuo senojo kelio, dab. Gargždų centro šiaurės rytų dalyje. Besiformuojanti gyvenvietė, vėliau tapusi miesteliu, iki pat XVIII a. pab. Priklausė dvarui, nes kūrėsi dvaro žemėse. Ilgą laiką Gargždų dvaras buvo LDK valdovų nuosavybė, už nuopelnus tarnyboje jų perleidžiamas valdyti, dažniausiai iki gyvos galvos, įvairiems didikams. Atskirais laikotarpiais jis valdytas privačios nuosavybės teise. XVI a. pr. Gargždų dvaro ir gyvenvietės savininkai buvo įtakingi žemaičių didikai Kęsgailos, turėję už tarnybą jiems LDK dovanotų žemių kelias dideles valdas. Gargždų dvaras buvo Kęsgailių Platelių valdose. Apie 1532-1534 m. Kęsgailos Platelių valdą dovanojo karaliui. Žygimantas Augustas ją perleido motinai Bonai Sforcai, kuriai Platelių valda priklausė iki 1556 m. Karalienė Bona Gargžduose prie Senojo kelio (J. Basanavičiaus g.) 1534-1540 m. pastatydino pirmąją medinę katalikų bažnytėlę ir skyrė jai fundaciją. XVI a. vid. Gargždų dvarą valdė didikai Radvilos. Būdami reformacijos šalininkai, jie keliems dešimtmečiams uždarė Gargždų katalikų bažnytėlę, kuri neprižiūrima sunyko.
Nuo 1563 m. šaltiniuose minimas Gargždų valsčius, iki 1587 m. priklausęs Palangos, vėliau – Gargždų seniūnijai. 1587-1596 m. Gargždų seniūnija buvo karalienės Onos Jogailaitis-Batorienės nuosavybė. Karalienė Ona fundavo Katalikų bažnyčios atkūrimą, jos atstatymu įpareigodama rūpintis Gargždų dvaro valdytoją Simoną Vainą, o ją globoti – visiems būsimiems Gargždų dvaro valdytojams. Nauja medinė bažnyčia senosios vietoje pastatyta apie 1648 m., pašventinta 1671 m. Jos įrengimu rūpinosi Vladislovas, vėliau – Benediktas Vainos. Iki 1613 m. bažnyčia buvo Palangos bažnyčios folija. XVII-XVIII amžiais ji turėjo Šv. Mykolo, Šv. Martyno, Šv. Lauryno titulą.
Karaliaus Zigmanto III Vazos 1597 m. rašte, patvirtinančiame Gargždų bažnyčiai fundaciją, Gargždai pirmą kartą pavadinti miestu (lot. oppidum), bet gyvenvietės virtimas miesteliu oficialiai patvirtintas 1600 m. suteikta turgų ir prekymečių rengimo privilegija. Ja leista penktadieniais rengti turgus, kartą per metus – vieną prekymetį. Kadangi miestelis buvo dvaro žemėje, liko juridiškai priklausomas nuo dvaro. Už naudojimąsi žeme miestelėnai mokėjo dvarui činšą, atlikinėjo prievoles, kaip ir kaimų valstiečiai.
XVI a. pab.-XVII a. Gargždų seniūnija su dvaru, miesteliu ir aplinkiniais kaimais buvo paskirta valdyti Vainoms. XVII a. pr. šaltiniuose minimas trumpai seniūnijos valdytoju buvęs Aleksandras Palubinskis, ją perėmęs iš Simono Vainos.
Pasienio miestelyje buvo palankios sąlygos prekybai, todėl čia nuo XVII a. pr. apsigyvena žydai. Jų prekybinė veikla, amatai ypač suaktyvėjo po 1639 m. privilegijos Palangos ir Gargždų žydams, kai jiems buvo leista miesteliuose laisvai kurtis, užsiimti verslu.
XVII a. II p. iki XVIII a. vid. dėl karų, badmečių, maro, epidemijų, sukėlusių bendrą LDK ūkio nuosmukį Gargždų vystimuisi buvo nepalankus metas. 1672 m. Gargždų valsčiaus ir miestelio inventoriuje rašoma, kad yra 30 valakų sodybinės, 3 valakai bažnytinės žemės. 1679 m. „Gargždų miestelio ir valsčiaus nuostatuose“ reglamentuota ir valsčiaus gyventojų ūkinė veikla, nustatytos prekybos, amatų reguliavimo normos, valsčiaus gyventojų priklausomybė nuo Gargždų dvaro.
DOVILAI
Dovilai – miestelis Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijoje, 3 km į pietvakarius nuo Gargždų, dešiniajame Minijos krante. Į šiaurės vakarus nuo miestelio, Minijos dešiniajame krante stūkso Dovilų piliakalnis.Miestelio pietvakariuose yra žvyro karjerai, tapę pamėgta ne tik doviliškių, bet ir aplinkinių miestelių gyventojų poilsio ir maudynių vieta. Beje, prieškariu Dovilai garsėjo kaip jauki gyvenvietė, kuri buvo mėgstama miestiečių savaitgalio poilsio vieta.
Senasis Dovilų miestelio užstatymas sunaikintas karo bei pokario laikais, išlikę tik keletas XIX a. pab. – XX a. pr. pastatų. Apie miestelį ir miestelio teritorijoje esami dvarai, istorinę- kultūrinę vertę turintys pastatai apleisti, kai kurie beveik visiškai sunaikinti. Renovacijos darbai nevyksta dėl lėšų stokos.
Šiuo metu Dovilai yra seniūnijos centras, kuriame gyvena apie 1300 gyventojų.
DITUVA
Dituva – kaimas Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijoje, 4 km į šiaurę nuo Priekulės, Minijos dešiniajame krante. Seniūnaitijos centras.
Kaimas pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėtas 1500 m. Sudarytas iš dviejų dalių – Senosios ir Naujosios Dituvos. Senojoje išlikusi viena iš seniausių Klaipėdos krašto mokyklų (1736 m.), o Naujojoje – įspūdingos Minijos pakrantės, kurias galima apžvelgti nuo ant lynų kabančio „beždžionių“ tilto.
Netoli Dituvos didžiulį plotą užima Klaipėdos sodų bendrija „Dituva“, dar vadinama „Mažąja Klaipėda“.
ŽARĖNAI
Penkių kelių sankryžoje įsikūrusi, Minijos ir jos intakų apkabinta, miškų ir piliakalnių saugoma jau aštuntąjį istorijos šimtmetį skaičiuoja Telšių rajono Žarėnų gyvenvietė. Sakoma, kad miestelio pavadinimas kilęs nuo nedidelio Žarnos upelio, čia pat įtekančio į gražuolę Miniją. Tačiau esanti ir kita sena legenda, bylojanti apie kadaise šiuose miškuose medžiojusį kunigaikštį, kuris, užlipęs ant Plinijos piliakalnio, vis džiaugėsi nepaprasto grožio žaromis. Iš to ir kilęs būsimosios gyvenvietės pavadinimas.
Minijos ir istorijos vingiais
Žarėnų apylinkės iki šiol žavi ne vieną miestelio lankytoją. Iš čia per kalveles ir miškus galima nukeliauti į Luokę, Varnius, Tverus, Telšius ir Plungę, o pakeliui pasigrožėti spindinčiais didesniais ar mažesniais ežeriukais. Iš vieno jų — Didovo — išteka Minija, kuri, raitydama kilpas ir prie savęs glausdama Plinijos piliakalnį, pro Žarėnus traukia Medingėnų link... Daugiau nei septynis šimtmečius Minijos pašonėje savo istoriją kuria Žarėnų gyvenvietė. Pirmą kartą jos vardas paminėtas 1253 metais. Manoma, kad Žarėnai su kitomis pilimis sudarė vieną gynybos sistemą. 1367 metais Ordino Goldingo komtūras drauge su kuršiais buvo užpuolęs šias apylinkes. Kraštas buvo nuniokotas ir apiplėštas, o užpuolikai paėmė nemažai belaisvių.
MEDINGĖNAI
Medingėnai (arba Medingėnai I) – kaimas Rietavo savivaldybės teritorijoje, 13 km į šiaurės rytus nuo Rietavo, kairiajame Minijos krante, šalia dar teka Minijos intakai Pamiralis ir Gedikas. Seniūnijos ir seniūnaitijos centras. Yra Medingėnų pagrindinė mokykla, biblioteka, paštas (LT-90012), stovi medinė Švč. Trejybės bažnyčia (nuo 1902 m.). Veikia kaimo bendruomenė „Medinga“, kelios parduotuvės. Šalia Medingėnų esančioje Minijoje yra akmeninis krioklys, maudyklos, pavėsinės, suolai, persirengimo kabina. Užlipus ant Palikimo kalno matosi dalis Medingėnų panoramos.
Istorija
Žinomi nuo XII ar XIII amžiaus (Ceklio žemėje) – tai vienas seniausių Žemaitijos miestelių. Pirmą kartą Medingėnai minimi 1253 m. Livonijos ordino ir Kuršo vyskupo žemių dalybų akte. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos laikais buvo Medingėnų dvaras. Nuo 1527 m. dvarą valdė Žemaičių seniūnas Stanislovas Stanislovaitis Kęsgaila, vėliau – Šiukštos, Gorskiai.
Spėjama, kad vietovardis yra kilęs nuo senovinio žodžio medės, t.y. iš čia aplinkui augusių gana tankių ir niūrių miškų, kurių ir dabar gausu kalvotose apylinkėse. 1390 m. gegužės 26 d. Žemaitijos atstovų ir Ordino sutartyje, kuria garantuojami abipusiai prekybos reikalai, įrašyti ir Medingėnų žemės atstovai: Maizebutas, Dirksteklis, Rukundė, Daukša, Regelis, Skučias. XIV-XVI a. Medingėnai – nedidelės apskrities centras. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais Medingėnai buvo dvaras ir valsčius, kurį nuo 1527 m. per savo vietininkus valdė Žemaičių seniūnas Stanislovas Kęsgaila. 1528 m. karinės prievolės sąrašuose jau paminėta ir bajorų Šiukštų šeima. Po Šiukštų dvaro šeimininkais tapo Veryhos-Darevskiai, Nepriklausomos Lietuvos laikais čia šeimininkavo Jacevičienė. Medingėnų dvaro centrinis rūmas buvo mūrinis, aptvertas aukšta rąstų tvora. Greta jo augo didelis vaismedžių sodas, ant Minijos kranto veikė vandens malūnas. Pro rūmus sroveno šaltiniuotas upeliukas. Jo pakrantėje stovėjo tabokinės malūnas. Ant kalnelio rymojo beržais apaugusios kapinaitės, kur buvo laidojami dvaro šeimininkai. Toje kalvoje dar tarpukario metais tebebuvo rūmų griuvėsiai. Pasakojama, kad ten dideli rūmai stovėję. Kai jie sudegė, ponai persikėlė gyventi žemiau, kur iki gaisro buvo rūmų ūkinė dalis, ir apsigyveno buvusių aukštųjų dvaro tarnautojų mediniame name, kuris buvo pastatytas iš skaldytų akmenų ir kalkių. Šis namas stovėjo pačiame sode. Dvare augo daug galingų guobų ir klevų. Didžiulis kiemas pakraščiais buvo apsodintas krūmais.
Dabartinė Medingėnų gyvenvietė susiformavo po Antrojo pasaulinio karo ir ilgą laiką buvo viena iš tipiškiausių tarybinių ūkių gyvenviečių. Yra duomenų, kad pirmoji Medingėnų bažnyčia pastatyta 1671 m. Vyskupas Motiejus Valančius rašo, kad 1746 m. Medingėnuose „kaži kas” pastatęs bažnytėlę. Medingėnų bažnyčia minima ir 1841 m. Medingėnuose 1902 m. klebono kun. Malinausko ir parapijiečių rūpesčiu pastatyta nauja medinė stačiakampė trinavė Švč. Trejybės bažnyčia, kurią suprojektavo inžinierius N. Andrejevas. Savo architektūra tai viena iš įdomesnių medinių bažnyčių Žemaitijoje.Praėjusio amžiaus pabaigoje trys kilometrai nuo miestelio buvo dar vienas Medingėnų dvaras, priklausęs taip pat Šiukštoms. Kaip tik šiame dvare, kuris buvo dabartinio Plungės raj. Žlibinų apylinkės teritorijoje, 1877 m. kovo 8 d. gimė Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana.
STALGĖNAI
Stalgėnai – kaimas Plungės rajone, 10 km į pietus nuo Plungės prie Plungės –Tauragės plento. Šiauriniu gyvenvietės pakraščiu teka didžiausia Vakarų Lietuvos upė Minija, vakarinis jos intakas Lukna. Iš vakarų pusės - Stalgėnų miškas.
Seniūnijos cent...ras. Stovi medinė Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia (nuo 1918 m.), veikia Stalgėnų pagrindinė mokykla, biblioteka, paštas (LT-90021). Kaime stūkso Stalgėnų piliakalnis.
Istorija
Seniūnijos centras Stalgėnai pradėjo kurtis tik po Pirmojo pasaulinio karo prie Stalgo girios ir Minijos. Netoli esančio Stalgo kaimo gyventojai Petras ir Petronėlė Stoniai dovanojo 15 ha žemės bažnyčiai statyti. Plungės klebono Povilo Pukio rūpesčiu 1918 m. pastatyta dabartinė medinė bažnyčia. Iš Vilniaus buvo gautas leidimas pastatyti koplyčią. Išrinktas statybos komitetas važiavo į kuriją Kaune dėl patvirtinimo komiteto ir bažnyčios (ne koplyčios) statybos. Medžio medžiagą vokiečiai davė veltui iš kun. Oginskienės miško. Visi darbininkai ir meistrai statybos komiteto buvo maitinami (komitetas įkūrė virtuvę). 1918 m. birželio 29 d. buvo pašventinti pamatai. 24 m. ilgio ir 12 m. pločio bažnytėlė greitai buvo pastatyta ir 1918 m. spalio 3 d. vyskupo P. Karevičiaus pašventinta (vietovę vietoj Stalgalės vyskupas pavadino Stalgėnais). 1918 m. lapkričio 23 d. kun. P. Pukys buvo paskirtas minėtos bažnyčios klebonu. Čia tęsė organizacinę veiklą, pradėtą Plungėje: išplėtė labdaros darbus, 1918 m. suorganizavo lietuvišką knygyną, kooperatyvą, jaunimo „Varpo“ draugiją.
1919 m. pavasarį užbaigti bažnyčios vidaus darbai, didysis altorius pagamintas Darbėnuose pastatytas Šv. Petro ir Povilo atlaidams. Tais pačiais metais pastatyta nauja klebonija, joje klebonas P. Pukys apsigyveno lapkričio mėnesį. 1920 m. pastatyti nauji tvartai.
1920 m. vyko rinkimai į Steigiamąjį Seimą. Kun. P. Pukys buvo išrinktas į valsčiaus savivaldybės narius. Kaip Plungės valsčiaus atstovas važiavo į Telšių apskrities valdybos seimelį.
Dirbdamas Stalgėnuose padėjo įkurti 4 pradžios mokyklas. Stalgėnų bažnyčiai 1921 m. suteiktos parapijos teisės (nauja parapija įkurta iš Plungės, Rietavo ir Kulių parapijų).
ALEKSANDRAVAS
Aleksandravas – kaimas Plungės rajone, 13 km į vakarus nuo Plungės, Minijos kairiajame krante, 5 km į vakarus nuo Narvaišių, prie kelio E272 Šiauliai-Palanga. Kaimo šiauriniu pakraščiu teka Minija. Kaimas įeina į vandens turizmo maršrutą Stalgėnai–Gargždai–Kintai–Ventės ragas. Į pietus nuo kaimo prasideda Salantų regioninis parkas. Aleksandravo seniūnaitija. Yra Aleksandravo pagrindinė mokykla, biblioteka, paštas (LT-90027).
Istorija
Kaimo pavadinimas kilęs nuo asmenvardžio Aleksandras. Kaime yra senkapių. 1930 m. atidaryta pradinė mokykla, 1949-1993 m. septynmetė, aštuonmetė, devynmetė, vėliau pagrindinė. 1952 m. atidaryta biblioteka, nuo 1956 m. veikė kultūros namai.
KŪLUPĖNAI
Kūlupėnai – kaimas Kretingos rajono savivaldybės teritorijos rytinėje dalyje, prie kelio Kretinga–Salantai , 12 km į pietvakarius nuo Salantų, prie Minijos upės, šalia geležinkelio ruožo Kretinga–Plungė.Šalia Kūlupėnų plyti Salantų regioninis parkas.
Kūlupėnai (1325 gyventojai),išsidėstę tarp Minijos upės ir Kūlupėnų geležinkelio stoties. Kaimo sodybos plačiai išsisklaidžiusios vienkiemiais prie Kūlupėnų-Darbėnų kelio tarp Kūlupėnų miškų.Kaimo šiauriniu pakraščiu link Salanto teka Kūlupis, kuris, be abejonės, davė vardą ir kaimui. Upelis taip buvo pavadintas todėl, kad jame seniau buvo daug akmenų (žemaitiškai: kūlių), kurių po melioracijos liko nedaug.
Kūlupėnuose 1969 metais gimė krepšininkas, Olimpinių žaidynių ir Europos čempionatų prizininkas Gintaras Einikis, šiuo metu čia gyvena tautodailininkai, medžio drožėjai Antanas Lubys ir Liudas Šopauskas. Prie Kretingos kelio stovi Aukštkalvių dvarelis. Tarpukariu (1904 m.) jame ūkininkavo poetas ir pedagogas Juozas Butkus (Butkų Juzė).
KARTENA
Kartena įsikūrusi labai vaizdingame Minijos vingio slėnyje, ties santaka su Alantu, nutolusi nuo Kretingos 15 km. Miesteliui vardą davė Minijos intakas Kartenalė. Archeologijos paminklai liudija, kad žmonės čia apsigyveno I tūkst. iki Kr., o iki XII...I a. vidurio Kartena buvo svarbus kuršių Cėklio žemės gynybinis, administracinis ir prekybinis centras. Pirmąkart jos vardas paminėtas 1253 m. balandžio 5 d. Kuršo vyskupo Henriko rašte Livonijos ordino magistrui dėl užkariautų pietinio Kuršo žemių dalybų dokumentuose. Tuos laikus mena kitapus Minijos stūksantis didingas piliakalnis. Pasakojama, kad jį supylę žemaičiai, kovodami su rusais ir švedais.
Nuo XVI amžiaus žinomas Kartenos miestelis ir dvaras priklausė didikams Sapiegoms, Nagurskiams, Pliateriams. XVI amžiaus II pusėje pastatyta evangelikų – reformatų (neišliko), 1634 metais – katalikų bažnyčios, 1639 metais įkurta mokykla. 1777 metais karalius Stanislovas Augustas suteikė Kartenai turgų ir prekyviečių privilegiją. Šiandien miestelyje veikia vidurinė mokykla, biblioteka, kultūros namai, vaistinė, sveikatos priežiūros centras, slaugos ligoninė, kelios parduotuvės, barai. Priešais seniūnijos pastatą stovėjusiame name po karo veikė NKGB būstinė, kurios kieme saugumiečiai užkasdavo tardymo metu nukankintus bei iš valsčiaus miškų parvežtus nukautus „Buganto“ kuopos partizanus. Jų palaikai 1990 metais buvo palaidoti kapinėse, pastatyta koplyčia.
Į rytus nuo Kartenos plyti Gintarų kaimas, seniau vadintas Senąja Kartena. Minijos pakrantėje išliko XII – XIII amžiaus kapinynas, šalia kurio stūkso Vyšnių Kalnu praminta kalva. Manoma, kad čia I tūkstantmetyje stovėjo pilis, o XVI – XVII amžiuje – Kartenos dvaras, sunaikintas švedų. Kitame Vyšnių kalno gale - Martinaičių piliakalnis.
Vakaruose Kartena ribojasi su Žadeikių kaimu. Per kaimą teka Palčio upelis, šalia kurio Daigų miške - Pirmojo pasaulinio karo rusų ir vokiečių karių kapinės, liudijančios apie 1915 metų pavasarį prie Kartenos vykusius įnirtingus mūšius tarp Rusijos ir Vokietijos kariuomenių.
Kairiajame Minijos krante ant kalno stovi medinė koplyčia, šalia jos prie gydomosiomis savybėmis garsėjančio šaltinio yra išmūryta Kartenos Lurdo grota.
Kartena garsėja vaizdingomis Minijos pakrantėmis. Grožiui neabejingi ir Kartenos gyventojai - čia ypač gausu gražiai tvarkomų sodybų. Nuo Kartenos kilę daug mokslo ir meno žmonių: habilituotas daktaras Vladislovas Domarkas, docentas Jonas Domarkas, muzikos profesorius Pranas Narušis, radijo laidų redaktorius Adolfas Drungilas, dailininkė, rajono garbės pilietė Regina Songailaitė – Balčikonienė. Čia gyvena tautodailininkai rajono garbės pilietis Jurgis Račkauskas, Arvydas Klovas.
RAGUVIŠKIAI
Raguviškiai – sena gyvenvietė, Kretingos rajono savivaldybės teritorijos pietrytinėje... dalyje, 9 km į rytus nuo Kretingos, įsikūrusi prie vienos įspūdingiausių Žemaitijos upių – Minijos dešiniajame krante , jos raguvoje. Manoma, jog nuo to kilęs ir kaimo pavadinimas.
Žalgirio seniūnijos ir seniūnaitijos centras. Yra Kretingos M. Daujoto mokyklos pradinis skyrius, Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos filialas, Kretingos kultūros centro Raguviškių filialas.
Kairiajame Minijos krante stūkso Mišučių piliakalnis ir Mišučių dvaro sodyba.
GARGŽDAI
Istoriniuose šaltiniuose Gargždai, pavadinti Garisda, anksčiausiai minimi 1253 m., bet jų istorija siekia Žalvario amžių (XVI-XV a. iki Kristaus). Apylinkių senkapiai datuojami III-IV a. po Kristaus. Nors Gargždai archeologų nėra išsamiau tyrinėti, pagal apylinkių archeologinius radinius jie priskiriami Lietuvos vakarų kultūros sričiai.
Ankstyvoji gyvenvietės vieta nenustatyta. Spėjama, kad ji buvusi rytiniame Minijos upės krante, ties piliakalniu, iki šiol Pilale vadinamu, kur stovėjo Žemaičių pilis, o prie jos kūrėsi gyvenvietė.
Kol kas nėra tikslaus Gargždų pavadinimo aiškinimo. Populiariausia pavadinimo kilmės versija – kad jis kilęs iš žodžio „gargždas“, reiškiančio sutrupintą akmenį – gargždą, žvyrą ir susijęs su žvyro telkiniais apie Gargždus.
Manoma, kad jau XV a. gyvenvietė buvo persikėlusi į vakarinį Minijos krantą, formavosi linijiniu principu palei vienintelį kelią – dab. J. Basanavičiaus g. Po 1422 m. Melno taikos sutarties tarp LDK ir Livonijos ordino nustačius žemių ribą, ji ėjo pro pat Gargždus, ilgam lemdama jiems pasienio gyvenvietės statusą, vystimosi ypatybes ir tempus. Senojo kelio per gyvenvietę linija buvo svarbaus prekybinio kelio iš Prūsijos į Žemaitijos gilumą dalis. Kelio (dab. J. Basanavičiaus g. pietiniame gale karaliaus Žygimanto Senojo nurodymu 1510 m. atidaryta muitinė, tapusi svarbiu prekybinių mainų punktu.
Gargždų dvaras šaltiniuose minimas nuo XVI a. Jo sodyba kūrėsi į šiaurę nuo senojo kelio, dab. Gargždų centro šiaurės rytų dalyje. Besiformuojanti gyvenvietė, vėliau tapusi miesteliu, iki pat XVIII a. pab. Priklausė dvarui, nes kūrėsi dvaro žemėse. Ilgą laiką Gargždų dvaras buvo LDK valdovų nuosavybė, už nuopelnus tarnyboje jų perleidžiamas valdyti, dažniausiai iki gyvos galvos, įvairiems didikams. Atskirais laikotarpiais jis valdytas privačios nuosavybės teise. XVI a. pr. Gargždų dvaro ir gyvenvietės savininkai buvo įtakingi žemaičių didikai Kęsgailos, turėję už tarnybą jiems LDK dovanotų žemių kelias dideles valdas. Gargždų dvaras buvo Kęsgailių Platelių valdose. Apie 1532-1534 m. Kęsgailos Platelių valdą dovanojo karaliui. Žygimantas Augustas ją perleido motinai Bonai Sforcai, kuriai Platelių valda priklausė iki 1556 m. Karalienė Bona Gargžduose prie Senojo kelio (J. Basanavičiaus g.) 1534-1540 m. pastatydino pirmąją medinę katalikų bažnytėlę ir skyrė jai fundaciją. XVI a. vid. Gargždų dvarą valdė didikai Radvilos. Būdami reformacijos šalininkai, jie keliems dešimtmečiams uždarė Gargždų katalikų bažnytėlę, kuri neprižiūrima sunyko.
Nuo 1563 m. šaltiniuose minimas Gargždų valsčius, iki 1587 m. priklausęs Palangos, vėliau – Gargždų seniūnijai. 1587-1596 m. Gargždų seniūnija buvo karalienės Onos Jogailaitis-Batorienės nuosavybė. Karalienė Ona fundavo Katalikų bažnyčios atkūrimą, jos atstatymu įpareigodama rūpintis Gargždų dvaro valdytoją Simoną Vainą, o ją globoti – visiems būsimiems Gargždų dvaro valdytojams. Nauja medinė bažnyčia senosios vietoje pastatyta apie 1648 m., pašventinta 1671 m. Jos įrengimu rūpinosi Vladislovas, vėliau – Benediktas Vainos. Iki 1613 m. bažnyčia buvo Palangos bažnyčios folija. XVII-XVIII amžiais ji turėjo Šv. Mykolo, Šv. Martyno, Šv. Lauryno titulą.
Karaliaus Zigmanto III Vazos 1597 m. rašte, patvirtinančiame Gargždų bažnyčiai fundaciją, Gargždai pirmą kartą pavadinti miestu (lot. oppidum), bet gyvenvietės virtimas miesteliu oficialiai patvirtintas 1600 m. suteikta turgų ir prekymečių rengimo privilegija. Ja leista penktadieniais rengti turgus, kartą per metus – vieną prekymetį. Kadangi miestelis buvo dvaro žemėje, liko juridiškai priklausomas nuo dvaro. Už naudojimąsi žeme miestelėnai mokėjo dvarui činšą, atlikinėjo prievoles, kaip ir kaimų valstiečiai.
XVI a. pab.-XVII a. Gargždų seniūnija su dvaru, miesteliu ir aplinkiniais kaimais buvo paskirta valdyti Vainoms. XVII a. pr. šaltiniuose minimas trumpai seniūnijos valdytoju buvęs Aleksandras Palubinskis, ją perėmęs iš Simono Vainos.
Pasienio miestelyje buvo palankios sąlygos prekybai, todėl čia nuo XVII a. pr. apsigyvena žydai. Jų prekybinė veikla, amatai ypač suaktyvėjo po 1639 m. privilegijos Palangos ir Gargždų žydams, kai jiems buvo leista miesteliuose laisvai kurtis, užsiimti verslu.
XVII a. II p. iki XVIII a. vid. dėl karų, badmečių, maro, epidemijų, sukėlusių bendrą LDK ūkio nuosmukį Gargždų vystimuisi buvo nepalankus metas. 1672 m. Gargždų valsčiaus ir miestelio inventoriuje rašoma, kad yra 30 valakų sodybinės, 3 valakai bažnytinės žemės. 1679 m. „Gargždų miestelio ir valsčiaus nuostatuose“ reglamentuota ir valsčiaus gyventojų ūkinė veikla, nustatytos prekybos, amatų reguliavimo normos, valsčiaus gyventojų priklausomybė nuo Gargždų dvaro.
DOVILAI
Dovilai – miestelis Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijoje, 3 km į pietvakarius nuo Gargždų, dešiniajame Minijos krante. Į šiaurės vakarus nuo miestelio, Minijos dešiniajame krante stūkso Dovilų piliakalnis.Miestelio pietvakariuose yra žvyro karjerai, tapę pamėgta ne tik doviliškių, bet ir aplinkinių miestelių gyventojų poilsio ir maudynių vieta. Beje, prieškariu Dovilai garsėjo kaip jauki gyvenvietė, kuri buvo mėgstama miestiečių savaitgalio poilsio vieta.
Senasis Dovilų miestelio užstatymas sunaikintas karo bei pokario laikais, išlikę tik keletas XIX a. pab. – XX a. pr. pastatų. Apie miestelį ir miestelio teritorijoje esami dvarai, istorinę- kultūrinę vertę turintys pastatai apleisti, kai kurie beveik visiškai sunaikinti. Renovacijos darbai nevyksta dėl lėšų stokos.
Šiuo metu Dovilai yra seniūnijos centras, kuriame gyvena apie 1300 gyventojų.
DITUVA
Dituva – kaimas Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijoje, 4 km į šiaurę nuo Priekulės, Minijos dešiniajame krante. Seniūnaitijos centras.
Kaimas pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėtas 1500 m. Sudarytas iš dviejų dalių – Senosios ir Naujosios Dituvos. Senojoje išlikusi viena iš seniausių Klaipėdos krašto mokyklų (1736 m.), o Naujojoje – įspūdingos Minijos pakrantės, kurias galima apžvelgti nuo ant lynų kabančio „beždžionių“ tilto.
Netoli Dituvos didžiulį plotą užima Klaipėdos sodų bendrija „Dituva“, dar vadinama „Mažąja Klaipėda“.
