Minijos upė
Minijos upė
Pradžia čia. Baidares turintiems arba išsinuomavusiems vandens turistams, poilsio ir pramogų megėjams, tai jau būtų nebe toks ramus, o jau gerokai sudėtingesnis plaukimo maršrutas. Upė vingiuoja, daro kilpas, šniokščia per akmenis, sudarydama tiesiog sraunios kalnų upės įspūdį. Šį įspūdį dar labiau sustiprina didžiosios atodangos. Bene įspūdingiausia, lankytina vieta – Dyburių atodanga. Jos aukštis – 33 m, plotis – 30 m. Viršuje įrengta apžvalgos aikštelė, nuo kurios atsiveria vaizdinga Minijos slėnio panorama. Į šiaurės vakarus nuo atodangos prasideda Minijos gamtinis rezervatas, apimantis Dyburių kilpą, o į vakarus plyti Minijos kraštovaizdžio draustinis. Ties Dyburiais Minija daro didelę kilpą, kuri toliau vingiuoja apie 4 km. Nuolydis čia didelis, todėl labai stipri ir Minijos upės srovė. Didžiaisiais Minijos skardžiais grožėtis galima taip pat ir plaukiant baidare, žvejojant.
Norint suvokti šios sraunios upės svarbą aplinkai, visą gamtos grožį, pakanka pažiūrėti į ją iš paukščio skrydžio. Tarp dirbamų laukų vingiuojanti upė išsiskiria tamsiai žalia juosta. Jos krantai gausiai apaugę įvairia augmenija. Įvairūs krūmynai yra labai tinkama vieta sukti lizdus gausybei paukščių. Upės pakraščiuose, ramesnėse įlankėlėse gausu labiau stovintiems vandenims būdingų vandens augalų rūšių. Geltonais ir stambiais žiedais pasipuošia Lūgnės (lot. Nuphar, angl. Nuphar). Baltais žiedais upės pakraščius padabina Strėlialapės papliauškos (lot. Sagittaria sagittifolia, angl. Arrowhead,). Slėniuose švelniais natūralių spalvų tonais mirga vešlios, kasmet potvynių vandens gausiai tręšiamos, natūralios pievos, ramiai tyvuliuoja senvagės. Tai nykstančios drugių rūšies valdos – Juodo apolono (sin. taurusis baltys (lot. Parnassius mnemosyne, angl. Clouded apollo)). Galbūt tai kai kam kopūstinuką primenantis drugys, tačiau tai iš esmės kita ir gana reta rūšis, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Senvagėmis išraižytose pakrančių pievose net karščiausiomis vasaros dienomis pakanka drėgmės, todėl tai tikras rojus įvairiems varliagyviams. Upės vaga, bei senvagės puikiai tinka jų nerštui, bei žiemojimui, o slėniuose gausu maisto. Taip pat nenuostabu, kad pakrančių kaimo sodybose dažnai puikuojasi ir gandralizdžiai. Gandų kolonijos kartais pasitaiko ir gana nemažos. Minijos upėje, bei senvagėse slypintys gausūs maisto resursai pritraukia tiek žvėris, tiek paukščius, tiek vabzdžius, tiek žuvis. Šlaituose gi susidaro puikios sąlygos gyvuoti retosioms augalų rūšims. Minijos slėniuose daug kur susiformuoja jų buveinė, paupių guobynai ir skroblynai. Pati Minijos upė yra bene didžiausia Lietuvoje egzotiškos išvaizdos paukščių perimvietė. Kalba eina apie Tulžius (lot. Alcedo atthis, angl. European Kingfisher). Tai ryškiaspalviai paukščiai. Kūno viršutinė pusė ryškiai žaliai mėlyna. Galva ir sparnų dengiamosios plunksnos su tamsesniais dryželiais. Antuodegis mėlynas, blizgantis. Gerklė balsva, po akimis ir virš jų didelės rudos dėmės. Visa apatinė kūno pusė ryškiai ruda. Snapas juosvas, kojos ryškai raudonos. Jauniklių spalvos ne tokios ryškios. Snapas ir kojos rusvos. Įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą. Lizdus suka skardyje išraustame urvelyje iš smulkių žuvų atšakų. Smulkių žuvelių gausa – būtent tai, ko jie ieško šie ryškiaspalviai ir egzotiški paukšteliai. Vandens išgraužti skardžiai yra tinkami ne tik tulžiams, bet čia yra apsigyvenusios ir urvinės kregždės. Ten kur įsikuria gausios šių paukščių kolonijos skardis atrodo tarsi suvarpytas ar sušaudytas stambiais šratais. Urvelių gali būti dešimtys ar net daugiau, o atėjus laikui iš jų galveles iškiša apsiplunksnavę jaunikliai.
Vešlios, Minijos upės potvynio užliejamos, pievos yra netinkamos žmonėms statyti namus, tačiau tinkamiausi namai visame pasaulyje nykstančioms Griežlėms (lot. Crex crex, angl. Corn Crake). Retai kas yra matęs šį skraidyti nemėgstantį paukštį. Slepiasi žolėse, aktyvesnė yra vasaros naktimis. Priversti ją pakilti labai sunku, nes persekiojama ji pirmiausiai naudojasi greitomis kojomis. Bėgioja labai greitai, vikriai ir žolių tankynėse jaučiasi žymiai geriau, negu ore. Ten kur griežlės apsigyvena, Minijos upės slėniuose, nuo vakaro iki vėlaus ryto be paliovos girdėti jų griežiantis garsas „dre-dre, dre-dre“. Įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą.
Minija dar turi pakankamai natūralią savo ekosistemą, tad gyvybės joje netrūksta. Minijoje gyvenantys apsiuvai, lašalai, laumžirgiai parodo, kad Minijos upės vanduo yra pakankamai švarus. Natūralumą dar išsaugusioje upėje taip pat veisiasi saugoma laumžirgių rūšis – Pleištinė sketė (lot. Ophiogomphus cecilia, angl. Green Club-tailed Dragonfly), moliuskas - Ovalioji geldutė (lot. Unio crassus). Plaukiant baidarėmis Minijos upe ne vienas turbūt yra pastebėjęs palei vandenį zujančius, ar net taikančius nutūpti ant irklo, ar baidarės, ryškiai mėlynus skrajūnus – Gražutes (lot. Calopterygidae). Gražutės – bene gražiausia laumžirgių rūšis. Vandens turizmo mėgėjams jų palyda visada garantuota, nuo pat Minijos upės pradžios iki pat deltos. Jei kartais atidžiai pažiūrėtumėte jų užburiantį vaizdą, tai atrodytų, kad gražutės tarsi šoka prie pat vandens paviršiaus. Taip pat labai įspūdingai atrodo ir Srėliukės (lot. Coenagrionidae).
Vėsus upės vanduo karštuoju metų laiku magiškai traukia pasinerti ir atsivėsinti, pasileisti pasroviui. Gyvybe ir energija trykšta visas povandeninis Minijos pasaulis. Regis net didžiuliai, dar ledynmečio atplukdyti, rieduliai ilgai neužsibūna. Stipri upės potvynių srovė jų pamatus kartais paplauna, tad vieni nunešami toliau, o kitus užneša upės smiltys. Sraunioje upėje mažutės smiltelės nuolatos keliauja. Vienos nunešamos žemyn, kitos atkeliauja į jų vietą. Matosi vandens žolės, kurios nuolat banguoja ir skleidžia begalinę ramybę. Banguojantys plūdžių ( lot. Potamogeton natans) ir kurklių (lot. Batrachium) sąžalynai hipnotizuoja ir padeda atitrūkti nuo kasdienybės rūpesčių. Plaukikas, nešamas vandens srovės, apsuptas upės žalumos, ramiai linguojančių augmenijos girliandų, gali savo akimis išvysti, kiek čia gamta yra įdėjusi meilės, bei išmonės. Kaip viskas tobulai sustyguota, kaip išmoningai kiekvienai būtybei yra numatyta savo vieta šiame Minijos upės pasaulyje. Dumblių ir žolių gausybė yra ne tik maistas daugybei organizmų, bet ir padeda jai apsivalyti. Jos sugeria daug papuolusių taršos elementų, o rėvose kunkuliuojantis vanduo prisotinamas deguonimi. Nuolatinis vandens judėjimas upės gyventojams atneša nuolatinius pokyčius, todėl čia gyventi gali tik prisitaikę šiam nuolatiniam judėjimui, organizmai. Žuvys turi turėti atitinkamą formą, bei stiprius raumenis, kad galėtų gyventi tokiam nuolat besikeičiančiame judėjime. Vos tik įbridus į kokią rėvą, jį nuolat apspinta mažos žuvelės - tai srovinės aukšlės ir rainės (lot. Phoxinus, angl. Minnows) , tikrosios sraunių upių gyventojos. Saulėta dieną, šio sraunumų gyventojos, spindi auksine šonine juosta ir primena akvariumuose laikomas neonines žuvytes iš Amazonės baseino. Žmonės mažai pažysta šias smulkias žuveles, jos nedomina jų kaip maisto šaltinis, o estetika ir grožis rūpi toli gražu ne visiems. Tačiau tikrai verta kada nors užsidėti nardymo kaukę ir pažvelgti į šį įdomų, unikalų povandeninį pasaulį. Dažnas, kuris tai jau yra padaręs, su nuostaba taria – tai tikras akvariumas. Kai vanduo upėje būna skaidrus, tarp nuskendusių šiekštų ir šakų, tuntais skrajojančių žuvų, į srovės ritmą plevėsuojančių žolių, tai tikrai susidaro įspūdis, kad žmogus patekai akvariumą. Palei dugną šmėžuoja pūgžlių pulkeliai, kiek aukščiau rainės, aukšlės, o kiek giliau sukinėjasi būriai jaunų šapaliukų, o išvydusios nardytoją, slėptis bando kuojos. Paprastieji kūjagalviai, šlyžiai, kirtiklai (vijūninių šeimos žuvys), kartuolės – tai smulkios, mažai žmonėms žinomos žuvys, o Minijoje aptinkamos gana gausiai. Saugomos Europos sąjungos mastu, įtrauktos į saugomų rūšių sąrašus, nes tokios žuvys gali išnykti staiga. Viena teršalų dozė per keletą dienų gali išnaikinti visas upės žuvis. Ir ne tik žuvis. Pavasarį, neršto matu, susirenka ne tik žuvys, bet ir žuvų protėviai – apskritažemeniai (lot. Cephalaspidomorphi). Jos priskiriamos upinės nėgės gyvena Baltijos jūroje ir minta stambesnių žuvų krauju, o neršti grįžta į savo gimtąsias vietas. Neršto metu šalia jų sukiojasi rainės ir medžioja skanėstą – nėgių ikrelius. Kai kurie iš jų išliks ir išsiritusios lervutės, vietinių žmonių neteisingai vadinamos vijūnais, įsispraus į dumblą, kur praleis trejus, penkerius metus ir bus geidžiamos plėšriųjų žuvų grobis. Po neršto visos nėgės žūva, o į jūrą atplaukia naujoji upinių nėgių karta, kuria čia gyvens iki brandos. Leidžiantis pasroviui ir patekus į gilumėlę, verta pažiūrėti ir į gilesnes sietuvas, nes čia jau slepiasi stambesnės žuvys – ešeriai, lydekos, meknės, šapalai, žiobriai. Dar visai neseniai būta ir stambių ūsorių, tačiau pastaruoju metu šių stambių, gražių žuvų beveik nebeliko. Vidurupyje, kur tėkmė labiau sulėtėjusi, galima aptikti labiau stovinčius vandenis mėgstančias žuvų rūšis – karšius, plakius, o upės žemupyje ir plačiųjų erdvių vandenims būdingas žuvis – starkius, bei šamus. Puiki vieta poilsiui ir pramogoms, kelionėms baidare, žvejybai, galima grožėtis nuostabia gamta, vaikščioti po lankytinas vietas, tik nepamirškime saugoti šį nuostabų gamtos kampelį.
Ne tik paukščiams ir žuvims reikalinga ši upė. Čia mėgsta lankytis ir žvejai, kuriems yra ką veikti ištisus metus. Šiltuoju metų laiku kilniąsias žuvis vilioja muselininkai, spiningistai, plūdinės žvejybos mėgėjai, o žiemą ant ledo susirenka daugybė poledinės žūklės mėgėjų. Vasarą žmones traukia maudynės, o pavasarį – vaizdingas potvynis. Griaunanti vandenų jėga baugina žmogų, tad dar daug kur turimi galimybę grožėtis natūraliais slėniais, krantais, o žmonės iki šiol čia daug namų nestatė, miestų nevystė, nes pati upė apsaugodavo save. Žiemą žmonės čia taip pat turi ką veikti – apsnigti slėniai, ledu sukaustytas upės grožis, visa tai puikiai tinka laisvalaikiui praleisti. Minijos senslėnio kraštovaizdžio draustinyje slidininkai yra įsirengę puikią trasą. Draustinis saugo senslėnį ir slidinėjimo trasą nuo užstatymo, ir kitokio suniokojimo.
Labiausiai Minija yra mylima vandens turizmo mėgėjų. Būna dienų, kai baidarės juda šia upe nenutrūkstama vaga. Turistus lydi malonus krantinių tilvikų švilpčiojimas. Šis paukštis regis puikiai pritaikė prie vandens turizmo mėgėjų ir nebijo praplaukiančių baidarių. Dančiasnapiukams (lot. Mergus) blogiau, nes vos tik pamatę iš posūkio išnyrančią baidarę su žmonėmis, triukšmingai leidžiasi vandens paviršiumi bėgti žemyn upe. Taip sezono pabaigoje dauguma dančiasnapių šeimynų yra sugenama į upės žemupį, kur turizmo intensyvumas žymiai mažesnis. Antys už dančiasnapius kiek gudresnės, nes sugeba pasislėpti ir praleisti praplaukiančius baidarininkus ar kitus vandens turizmo mėgėjus. Tiesa, tiek didžiosioms antims ar klykuolėms (lot. Bucephala clangula, angl. Common Goldeneye, vok. Schellente) savaitgalį, dienos metu, pasimaitinti beveik nėra galimybių, nes labai daug baidarininkų ir kitų vandens turizmo mėgėjų. Nenutrūkstantis baidarių srautas Minijos gyvūnijai užsiimti kasdieniais reikalais galimybių beveik nepalieka. Būtina suprasti, kad net pati nekalčiausia žmogaus veikla, tapusiu masiniu reiškiniu, gali daryti didelį niokiantį poveikį, išvyti pačius spalvingiausius gyvūnus. Bet kokia intervencija į aplinką turi būti daroma pamatuotai, paliekant vietos ir pačiai gamtai. Saikingas vandens turizmas su gamta dera puikiai.
Deja, bet šiandien Minija nėra saugoma pakankamai. Pakrantės niokojamos automobiliais, keturračiais, o vanduo teršiamas buitinėmis nuotekomis, brakonieriaujama. Ties Kartena jau galima pastebėti taršos pasekmes – didžiules, nemalonų kvapą sklendžiančias dumblių sankaupas, kurių augimas siejamas su organine trąša. Tarša ne vienintelis blogis, kurį žmogus daro Minijos upei. Atidžiau apsižvelgus galima aptikti srovės nuneštų brakonieriavimo įrankių – tinklų. Baidarių mėgėjai neretai aptinką besimėtančių tinklų fragmentų. Kartais brakonieriaujama net atvirai, vidurį baltos dienos, naudojami įvairūs sieteliai, gaunant neršiančius žiobrius, įvairūs žuvį užkertantys kabliai. Akivaizdu, kad politikai ir valdžios institucijos neskiria pakankamai dėmesio, kad žmogui atgaivą sielai ir poilsį suteikianti upė, džiugintų ir ateities kartas. Aplink upę dygsta ištisi gyvenami kvartalai, statoma net užliejamose pievose, tikrame žemdirbystės lobyne. Užstačius upę gyvenamaisiais namais, bei pristačius daugybę betoninių konstrukcijų upės lygiui pakelti, iš pirmykščio grožio liks tik prisiminimas. Vietoj šaltvandenės, lašišinės upės liks tik eilinė kūdra. Pakrantės žmonės praras pajamas, gaunamas iš turizmo, o lašišinės žuvys neteks paskutinės nerštavietės. Žmogus anksčiau ar vėliau supras, kaip svarbu išsaugoti tokias natūralias upes kaip Minija, nes jos yra tarsi ryšys, jungiantis natūralias ekosistemas, tarsi gyvo organizmo kraujagyslės, jungiančios gyvus gamtos organus – miškus, ežerus, pievas, įspraustus tarp žmogaus užstatytų miestų, ar dirbamos žemės plotų. Kiekviena gyvybės forma yra šio darnaus organizmo svarbi dalis, užtikrinanti darnų visos sistemos gyvavimą. Šiandien Minijos upė dar gyva, tiek aukštupyje, tiek deltoje knibžda gyvybė, ūdros dar randa pakankamai žuvies savo jaunikliams maitinti. Nuostabi gamta, kerintis grožis tik dar labiau sustiprina šį nuostabaus gamtos kampelio įvaizdį.
Pradėjusi savo kelią nuo mažyčio griovelio, įtekėjusi į lygumas, sraunuolė Minijos upė išplatėja ir nurimsta, o norint pasiekti kitą krantą, jau tenka ieškoti rimto, didelio tilto. Dar kiek žemiau upė jau tampa net tinkama laivybai. Ties Lankupiais įkerta Vilhelmo kanalas, sujungiantis Miniją su Kuršių mariomis. Minijos (Mingės) kaimas, su kaimo turizmo sodybomis, įsikūręs deltoje - puošiasi ir gražėja. Kaip ir senovėje, čia upė atstoja pagrindinę kaimo gatvę. Joje zuja laiveliai, jachtos, o baidares pamatysite itin retai, taip pat yra gausu žuvies, tad apstu ir žvejybos mėgėjų ir vandens paukščių. Visa tai yra mums šiandien nemokamai dovanotas lobis, kurį būtina išsaugoti ir ateities kartoms. Minija - nuostabus gamtos kampelis. Tai pažinkime, bet kartu puoselėkime ir saugokime!
Norint suvokti šios sraunios upės svarbą aplinkai, visą gamtos grožį, pakanka pažiūrėti į ją iš paukščio skrydžio. Tarp dirbamų laukų vingiuojanti upė išsiskiria tamsiai žalia juosta. Jos krantai gausiai apaugę įvairia augmenija. Įvairūs krūmynai yra labai tinkama vieta sukti lizdus gausybei paukščių. Upės pakraščiuose, ramesnėse įlankėlėse gausu labiau stovintiems vandenims būdingų vandens augalų rūšių. Geltonais ir stambiais žiedais pasipuošia Lūgnės (lot. Nuphar, angl. Nuphar). Baltais žiedais upės pakraščius padabina Strėlialapės papliauškos (lot. Sagittaria sagittifolia, angl. Arrowhead,). Slėniuose švelniais natūralių spalvų tonais mirga vešlios, kasmet potvynių vandens gausiai tręšiamos, natūralios pievos, ramiai tyvuliuoja senvagės. Tai nykstančios drugių rūšies valdos – Juodo apolono (sin. taurusis baltys (lot. Parnassius mnemosyne, angl. Clouded apollo)). Galbūt tai kai kam kopūstinuką primenantis drugys, tačiau tai iš esmės kita ir gana reta rūšis, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Senvagėmis išraižytose pakrančių pievose net karščiausiomis vasaros dienomis pakanka drėgmės, todėl tai tikras rojus įvairiems varliagyviams. Upės vaga, bei senvagės puikiai tinka jų nerštui, bei žiemojimui, o slėniuose gausu maisto. Taip pat nenuostabu, kad pakrančių kaimo sodybose dažnai puikuojasi ir gandralizdžiai. Gandų kolonijos kartais pasitaiko ir gana nemažos. Minijos upėje, bei senvagėse slypintys gausūs maisto resursai pritraukia tiek žvėris, tiek paukščius, tiek vabzdžius, tiek žuvis. Šlaituose gi susidaro puikios sąlygos gyvuoti retosioms augalų rūšims. Minijos slėniuose daug kur susiformuoja jų buveinė, paupių guobynai ir skroblynai. Pati Minijos upė yra bene didžiausia Lietuvoje egzotiškos išvaizdos paukščių perimvietė. Kalba eina apie Tulžius (lot. Alcedo atthis, angl. European Kingfisher). Tai ryškiaspalviai paukščiai. Kūno viršutinė pusė ryškiai žaliai mėlyna. Galva ir sparnų dengiamosios plunksnos su tamsesniais dryželiais. Antuodegis mėlynas, blizgantis. Gerklė balsva, po akimis ir virš jų didelės rudos dėmės. Visa apatinė kūno pusė ryškiai ruda. Snapas juosvas, kojos ryškai raudonos. Jauniklių spalvos ne tokios ryškios. Snapas ir kojos rusvos. Įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą. Lizdus suka skardyje išraustame urvelyje iš smulkių žuvų atšakų. Smulkių žuvelių gausa – būtent tai, ko jie ieško šie ryškiaspalviai ir egzotiški paukšteliai. Vandens išgraužti skardžiai yra tinkami ne tik tulžiams, bet čia yra apsigyvenusios ir urvinės kregždės. Ten kur įsikuria gausios šių paukščių kolonijos skardis atrodo tarsi suvarpytas ar sušaudytas stambiais šratais. Urvelių gali būti dešimtys ar net daugiau, o atėjus laikui iš jų galveles iškiša apsiplunksnavę jaunikliai.
Vešlios, Minijos upės potvynio užliejamos, pievos yra netinkamos žmonėms statyti namus, tačiau tinkamiausi namai visame pasaulyje nykstančioms Griežlėms (lot. Crex crex, angl. Corn Crake). Retai kas yra matęs šį skraidyti nemėgstantį paukštį. Slepiasi žolėse, aktyvesnė yra vasaros naktimis. Priversti ją pakilti labai sunku, nes persekiojama ji pirmiausiai naudojasi greitomis kojomis. Bėgioja labai greitai, vikriai ir žolių tankynėse jaučiasi žymiai geriau, negu ore. Ten kur griežlės apsigyvena, Minijos upės slėniuose, nuo vakaro iki vėlaus ryto be paliovos girdėti jų griežiantis garsas „dre-dre, dre-dre“. Įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą.
Minija dar turi pakankamai natūralią savo ekosistemą, tad gyvybės joje netrūksta. Minijoje gyvenantys apsiuvai, lašalai, laumžirgiai parodo, kad Minijos upės vanduo yra pakankamai švarus. Natūralumą dar išsaugusioje upėje taip pat veisiasi saugoma laumžirgių rūšis – Pleištinė sketė (lot. Ophiogomphus cecilia, angl. Green Club-tailed Dragonfly), moliuskas - Ovalioji geldutė (lot. Unio crassus). Plaukiant baidarėmis Minijos upe ne vienas turbūt yra pastebėjęs palei vandenį zujančius, ar net taikančius nutūpti ant irklo, ar baidarės, ryškiai mėlynus skrajūnus – Gražutes (lot. Calopterygidae). Gražutės – bene gražiausia laumžirgių rūšis. Vandens turizmo mėgėjams jų palyda visada garantuota, nuo pat Minijos upės pradžios iki pat deltos. Jei kartais atidžiai pažiūrėtumėte jų užburiantį vaizdą, tai atrodytų, kad gražutės tarsi šoka prie pat vandens paviršiaus. Taip pat labai įspūdingai atrodo ir Srėliukės (lot. Coenagrionidae).
Vėsus upės vanduo karštuoju metų laiku magiškai traukia pasinerti ir atsivėsinti, pasileisti pasroviui. Gyvybe ir energija trykšta visas povandeninis Minijos pasaulis. Regis net didžiuliai, dar ledynmečio atplukdyti, rieduliai ilgai neužsibūna. Stipri upės potvynių srovė jų pamatus kartais paplauna, tad vieni nunešami toliau, o kitus užneša upės smiltys. Sraunioje upėje mažutės smiltelės nuolatos keliauja. Vienos nunešamos žemyn, kitos atkeliauja į jų vietą. Matosi vandens žolės, kurios nuolat banguoja ir skleidžia begalinę ramybę. Banguojantys plūdžių ( lot. Potamogeton natans) ir kurklių (lot. Batrachium) sąžalynai hipnotizuoja ir padeda atitrūkti nuo kasdienybės rūpesčių. Plaukikas, nešamas vandens srovės, apsuptas upės žalumos, ramiai linguojančių augmenijos girliandų, gali savo akimis išvysti, kiek čia gamta yra įdėjusi meilės, bei išmonės. Kaip viskas tobulai sustyguota, kaip išmoningai kiekvienai būtybei yra numatyta savo vieta šiame Minijos upės pasaulyje. Dumblių ir žolių gausybė yra ne tik maistas daugybei organizmų, bet ir padeda jai apsivalyti. Jos sugeria daug papuolusių taršos elementų, o rėvose kunkuliuojantis vanduo prisotinamas deguonimi. Nuolatinis vandens judėjimas upės gyventojams atneša nuolatinius pokyčius, todėl čia gyventi gali tik prisitaikę šiam nuolatiniam judėjimui, organizmai. Žuvys turi turėti atitinkamą formą, bei stiprius raumenis, kad galėtų gyventi tokiam nuolat besikeičiančiame judėjime. Vos tik įbridus į kokią rėvą, jį nuolat apspinta mažos žuvelės - tai srovinės aukšlės ir rainės (lot. Phoxinus, angl. Minnows) , tikrosios sraunių upių gyventojos. Saulėta dieną, šio sraunumų gyventojos, spindi auksine šonine juosta ir primena akvariumuose laikomas neonines žuvytes iš Amazonės baseino. Žmonės mažai pažysta šias smulkias žuveles, jos nedomina jų kaip maisto šaltinis, o estetika ir grožis rūpi toli gražu ne visiems. Tačiau tikrai verta kada nors užsidėti nardymo kaukę ir pažvelgti į šį įdomų, unikalų povandeninį pasaulį. Dažnas, kuris tai jau yra padaręs, su nuostaba taria – tai tikras akvariumas. Kai vanduo upėje būna skaidrus, tarp nuskendusių šiekštų ir šakų, tuntais skrajojančių žuvų, į srovės ritmą plevėsuojančių žolių, tai tikrai susidaro įspūdis, kad žmogus patekai akvariumą. Palei dugną šmėžuoja pūgžlių pulkeliai, kiek aukščiau rainės, aukšlės, o kiek giliau sukinėjasi būriai jaunų šapaliukų, o išvydusios nardytoją, slėptis bando kuojos. Paprastieji kūjagalviai, šlyžiai, kirtiklai (vijūninių šeimos žuvys), kartuolės – tai smulkios, mažai žmonėms žinomos žuvys, o Minijoje aptinkamos gana gausiai. Saugomos Europos sąjungos mastu, įtrauktos į saugomų rūšių sąrašus, nes tokios žuvys gali išnykti staiga. Viena teršalų dozė per keletą dienų gali išnaikinti visas upės žuvis. Ir ne tik žuvis. Pavasarį, neršto matu, susirenka ne tik žuvys, bet ir žuvų protėviai – apskritažemeniai (lot. Cephalaspidomorphi). Jos priskiriamos upinės nėgės gyvena Baltijos jūroje ir minta stambesnių žuvų krauju, o neršti grįžta į savo gimtąsias vietas. Neršto metu šalia jų sukiojasi rainės ir medžioja skanėstą – nėgių ikrelius. Kai kurie iš jų išliks ir išsiritusios lervutės, vietinių žmonių neteisingai vadinamos vijūnais, įsispraus į dumblą, kur praleis trejus, penkerius metus ir bus geidžiamos plėšriųjų žuvų grobis. Po neršto visos nėgės žūva, o į jūrą atplaukia naujoji upinių nėgių karta, kuria čia gyvens iki brandos. Leidžiantis pasroviui ir patekus į gilumėlę, verta pažiūrėti ir į gilesnes sietuvas, nes čia jau slepiasi stambesnės žuvys – ešeriai, lydekos, meknės, šapalai, žiobriai. Dar visai neseniai būta ir stambių ūsorių, tačiau pastaruoju metu šių stambių, gražių žuvų beveik nebeliko. Vidurupyje, kur tėkmė labiau sulėtėjusi, galima aptikti labiau stovinčius vandenis mėgstančias žuvų rūšis – karšius, plakius, o upės žemupyje ir plačiųjų erdvių vandenims būdingas žuvis – starkius, bei šamus. Puiki vieta poilsiui ir pramogoms, kelionėms baidare, žvejybai, galima grožėtis nuostabia gamta, vaikščioti po lankytinas vietas, tik nepamirškime saugoti šį nuostabų gamtos kampelį.
Ne tik paukščiams ir žuvims reikalinga ši upė. Čia mėgsta lankytis ir žvejai, kuriems yra ką veikti ištisus metus. Šiltuoju metų laiku kilniąsias žuvis vilioja muselininkai, spiningistai, plūdinės žvejybos mėgėjai, o žiemą ant ledo susirenka daugybė poledinės žūklės mėgėjų. Vasarą žmones traukia maudynės, o pavasarį – vaizdingas potvynis. Griaunanti vandenų jėga baugina žmogų, tad dar daug kur turimi galimybę grožėtis natūraliais slėniais, krantais, o žmonės iki šiol čia daug namų nestatė, miestų nevystė, nes pati upė apsaugodavo save. Žiemą žmonės čia taip pat turi ką veikti – apsnigti slėniai, ledu sukaustytas upės grožis, visa tai puikiai tinka laisvalaikiui praleisti. Minijos senslėnio kraštovaizdžio draustinyje slidininkai yra įsirengę puikią trasą. Draustinis saugo senslėnį ir slidinėjimo trasą nuo užstatymo, ir kitokio suniokojimo.
Labiausiai Minija yra mylima vandens turizmo mėgėjų. Būna dienų, kai baidarės juda šia upe nenutrūkstama vaga. Turistus lydi malonus krantinių tilvikų švilpčiojimas. Šis paukštis regis puikiai pritaikė prie vandens turizmo mėgėjų ir nebijo praplaukiančių baidarių. Dančiasnapiukams (lot. Mergus) blogiau, nes vos tik pamatę iš posūkio išnyrančią baidarę su žmonėmis, triukšmingai leidžiasi vandens paviršiumi bėgti žemyn upe. Taip sezono pabaigoje dauguma dančiasnapių šeimynų yra sugenama į upės žemupį, kur turizmo intensyvumas žymiai mažesnis. Antys už dančiasnapius kiek gudresnės, nes sugeba pasislėpti ir praleisti praplaukiančius baidarininkus ar kitus vandens turizmo mėgėjus. Tiesa, tiek didžiosioms antims ar klykuolėms (lot. Bucephala clangula, angl. Common Goldeneye, vok. Schellente) savaitgalį, dienos metu, pasimaitinti beveik nėra galimybių, nes labai daug baidarininkų ir kitų vandens turizmo mėgėjų. Nenutrūkstantis baidarių srautas Minijos gyvūnijai užsiimti kasdieniais reikalais galimybių beveik nepalieka. Būtina suprasti, kad net pati nekalčiausia žmogaus veikla, tapusiu masiniu reiškiniu, gali daryti didelį niokiantį poveikį, išvyti pačius spalvingiausius gyvūnus. Bet kokia intervencija į aplinką turi būti daroma pamatuotai, paliekant vietos ir pačiai gamtai. Saikingas vandens turizmas su gamta dera puikiai.
Deja, bet šiandien Minija nėra saugoma pakankamai. Pakrantės niokojamos automobiliais, keturračiais, o vanduo teršiamas buitinėmis nuotekomis, brakonieriaujama. Ties Kartena jau galima pastebėti taršos pasekmes – didžiules, nemalonų kvapą sklendžiančias dumblių sankaupas, kurių augimas siejamas su organine trąša. Tarša ne vienintelis blogis, kurį žmogus daro Minijos upei. Atidžiau apsižvelgus galima aptikti srovės nuneštų brakonieriavimo įrankių – tinklų. Baidarių mėgėjai neretai aptinką besimėtančių tinklų fragmentų. Kartais brakonieriaujama net atvirai, vidurį baltos dienos, naudojami įvairūs sieteliai, gaunant neršiančius žiobrius, įvairūs žuvį užkertantys kabliai. Akivaizdu, kad politikai ir valdžios institucijos neskiria pakankamai dėmesio, kad žmogui atgaivą sielai ir poilsį suteikianti upė, džiugintų ir ateities kartas. Aplink upę dygsta ištisi gyvenami kvartalai, statoma net užliejamose pievose, tikrame žemdirbystės lobyne. Užstačius upę gyvenamaisiais namais, bei pristačius daugybę betoninių konstrukcijų upės lygiui pakelti, iš pirmykščio grožio liks tik prisiminimas. Vietoj šaltvandenės, lašišinės upės liks tik eilinė kūdra. Pakrantės žmonės praras pajamas, gaunamas iš turizmo, o lašišinės žuvys neteks paskutinės nerštavietės. Žmogus anksčiau ar vėliau supras, kaip svarbu išsaugoti tokias natūralias upes kaip Minija, nes jos yra tarsi ryšys, jungiantis natūralias ekosistemas, tarsi gyvo organizmo kraujagyslės, jungiančios gyvus gamtos organus – miškus, ežerus, pievas, įspraustus tarp žmogaus užstatytų miestų, ar dirbamos žemės plotų. Kiekviena gyvybės forma yra šio darnaus organizmo svarbi dalis, užtikrinanti darnų visos sistemos gyvavimą. Šiandien Minijos upė dar gyva, tiek aukštupyje, tiek deltoje knibžda gyvybė, ūdros dar randa pakankamai žuvies savo jaunikliams maitinti. Nuostabi gamta, kerintis grožis tik dar labiau sustiprina šį nuostabaus gamtos kampelio įvaizdį.
Pradėjusi savo kelią nuo mažyčio griovelio, įtekėjusi į lygumas, sraunuolė Minijos upė išplatėja ir nurimsta, o norint pasiekti kitą krantą, jau tenka ieškoti rimto, didelio tilto. Dar kiek žemiau upė jau tampa net tinkama laivybai. Ties Lankupiais įkerta Vilhelmo kanalas, sujungiantis Miniją su Kuršių mariomis. Minijos (Mingės) kaimas, su kaimo turizmo sodybomis, įsikūręs deltoje - puošiasi ir gražėja. Kaip ir senovėje, čia upė atstoja pagrindinę kaimo gatvę. Joje zuja laiveliai, jachtos, o baidares pamatysite itin retai, taip pat yra gausu žuvies, tad apstu ir žvejybos mėgėjų ir vandens paukščių. Visa tai yra mums šiandien nemokamai dovanotas lobis, kurį būtina išsaugoti ir ateities kartoms. Minija - nuostabus gamtos kampelis. Tai pažinkime, bet kartu puoselėkime ir saugokime!
