Gamta ir grožis
Minija pasižymi nuostabia gamta. Tai labai srauni, rėvinga upė, kur galima patirti nepakartojamų įspūdžių, pasigrožėti vaizdingu Minijos upės slėniu, stačiuose šlaituose atsiveriančiomis atodangomis, bei susipažinti su Minijos kraštovaizdžio draustinyje esančiais gamtos ir kultūros paveldo objektais. Upė prateka keletą saugomų teritorijų: Varnių regioninį parką, Minijos pralaužos kraštovaizdžio draustinį, Salantų regioninį parką, Minijos senslėnio kraštovaizdžio draustinį, Nemuno deltos regioninį parką. Minijos upė - ichtiologinis draustinis. Europos Sąjungos saugoma teritorija įtraukta į Natura 2000 saugomų teritorijų tinklą. Kerintis jos grožis traukia žmones į šį nuostabų gamtos kampelį, ech, kokia gi nuostabi ta mūsų Lietuvos gamta ir jos grožis, tad pažinkime, bet kartu puoselėkime ir saugokime! Pasigrožėję gamta, jos natūralumu ir grožiu, pakvėpavę neužterštu oru, pasijusite daug geriau, nes juk nebereikalo sakoma, kad grožis – tai sveikata.
Gamtą ir jos grožį gali išgelbėti ne vyriausybė, ar valdininkai, o paprasti žmonės. Svarbu suvokti, kokia ji yra svarbi mums. Ar mes norime naudotis, grožėtis gamta ir jos grožiu tik šiandien, ar norime palikti visai tai ir savo ateities kartoms? Gamta ir jos grožis, tiesiog būtinybė ir noras visai tai išsaugoti – tai didžiulė galia. Gamta ir jos grožis kelia žmonėms dideles teigiamas emocijas, džiaugsmą, poilsį, gerina sveikatą ir priverčia žmogų pasakyti – užtenka, aš pats galiu kai ką padaryti, aš pats tai pakeisiu. Manau, kad žmonės, ypač jaunimas, turi pajusti, kad jie yra svarbi visų pokyčių dalis. Nes dauguma iki šiol mano, kad tik valstybės vadovai gali lemti pokyčius. Tarsi jie būtų piemenys, o mes – avys.
Mes tikrai tikime, kad demokratiškose valstybėse, o juk mes tokioje valstybėje ir gyvename, kiekvienas mūsų gali turėti įtakos permainoms. Ką mes darome, kaip ir kur darome ir kaip elgiamės, kokį pavyzdį rodome kitiems – viskas yra svarbu. Taigi, gal pradžioje pradėkime nuo savęs? Neišmeskime šiukšlės, sudrausminkime kitus, kurie taip neatsakingai elgiasi, o jei jau kur radome gamtoje šiukšlių, tai gal nepatingėkime ir jas surinkime. Nesvarbu, kad tos šiukšlės visai ne mūsų buvo paliktos. Kiti matydami Jus taip elgiantis ir patys jau nedrįs teršti, šiukšlinti gamtos. Norime įkvėpti žmones, kad jie saugotų gamtą ir jos grožį, kad būtų truputėlį socialiai atsakingesni. Patys saugotų ir tausotų gamtą, bei jos grožį, bei rodytų gerus pavyzdžius kitiems. Viskas prasideda nuo mažų darbelių, keleto darbų, viskas prasideda nuo keleto žmonių, kurie palaipsniui, laikui bėgant gali išaugti į didesnę grupę, gausesnį žmonių būrį. O ten kur žmonių, vieningų bendraminčių, norinčių išsaugoti gamtą ir jos grožį, bus daug, tai jau bus šiokia tokia jėga, su kuria jau turės skaitytis.
Vietos kurios vienaip ar kitaip susijusios su Minija, jos apylinkėmis, nuostabia, gražia gamta ir lankytinomis vietomis, kurias ir siūlome aplankyti.
Gamtą ir jos grožį gali išgelbėti ne vyriausybė, ar valdininkai, o paprasti žmonės. Svarbu suvokti, kokia ji yra svarbi mums. Ar mes norime naudotis, grožėtis gamta ir jos grožiu tik šiandien, ar norime palikti visai tai ir savo ateities kartoms? Gamta ir jos grožis, tiesiog būtinybė ir noras visai tai išsaugoti – tai didžiulė galia. Gamta ir jos grožis kelia žmonėms dideles teigiamas emocijas, džiaugsmą, poilsį, gerina sveikatą ir priverčia žmogų pasakyti – užtenka, aš pats galiu kai ką padaryti, aš pats tai pakeisiu. Manau, kad žmonės, ypač jaunimas, turi pajusti, kad jie yra svarbi visų pokyčių dalis. Nes dauguma iki šiol mano, kad tik valstybės vadovai gali lemti pokyčius. Tarsi jie būtų piemenys, o mes – avys.
Mes tikrai tikime, kad demokratiškose valstybėse, o juk mes tokioje valstybėje ir gyvename, kiekvienas mūsų gali turėti įtakos permainoms. Ką mes darome, kaip ir kur darome ir kaip elgiamės, kokį pavyzdį rodome kitiems – viskas yra svarbu. Taigi, gal pradžioje pradėkime nuo savęs? Neišmeskime šiukšlės, sudrausminkime kitus, kurie taip neatsakingai elgiasi, o jei jau kur radome gamtoje šiukšlių, tai gal nepatingėkime ir jas surinkime. Nesvarbu, kad tos šiukšlės visai ne mūsų buvo paliktos. Kiti matydami Jus taip elgiantis ir patys jau nedrįs teršti, šiukšlinti gamtos. Norime įkvėpti žmones, kad jie saugotų gamtą ir jos grožį, kad būtų truputėlį socialiai atsakingesni. Patys saugotų ir tausotų gamtą, bei jos grožį, bei rodytų gerus pavyzdžius kitiems. Viskas prasideda nuo mažų darbelių, keleto darbų, viskas prasideda nuo keleto žmonių, kurie palaipsniui, laikui bėgant gali išaugti į didesnę grupę, gausesnį žmonių būrį. O ten kur žmonių, vieningų bendraminčių, norinčių išsaugoti gamtą ir jos grožį, bus daug, tai jau bus šiokia tokia jėga, su kuria jau turės skaitytis.
Vietos kurios vienaip ar kitaip susijusios su Minija, jos apylinkėmis, nuostabia, gražia gamta ir lankytinomis vietomis, kurias ir siūlome aplankyti.
Minijos kaimas (Mingė)
Minijos kaimas (Mingė)
Žvejų gatvinis kaimas Šilutės rajono savivaldybėje, 7 km į pietus nuo Kintų, Minijos upės žemupyje, Nemuno deltos regioniniame parke. Minijos seniūnaitija. Kaimo namai išsidėstę abipus Minijos (fasadais į upės pusę), išlikę XIX a. pabaigos pastatų. Geras susisiekimas vandens transportu su Rusne, Ventės ragu, Nida ir kitais Kuršių Nerijos kurortais. Pastaraisiais metais Mingėje sparčiai vystomas vandens ir kaimo turizmas. Yra jachtų ir motorlaivių prieplauka. Vienintelis gatvinis kaimas, kuriame gatvę atstoja upė, tačiau tilto per upę greta nėra. Dėl gražaus, unikalaus gamtovaizdžio dar vadinamas „Lietuvos Venecija“. Gatviniame rėžiniame išretėjusiame žvejų kaime sodybos kurtos abipus Minijos upės skersiniuose rėžiuose, pastatai statyti paupyje greta prieplaukų. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje daugiausia buvo statomi Mažajai Lietuvai būdingi mūriniai ir mediniai pastatai – autentiškų pastatų neišliko. Dauguma gyvenamųjų namų buvo dvigaliai, pagrindiniu fasadu atsukti į upę, tvartai su paaukštintomis pastogėmis – ertikiais. Daugiau skaitykite mūsų kitame puslapyje - Minija (Mingė)
Minijos kaimo (Mingės) pakrantė
Ventės ragas
Ventės ragas. Molas
Ventės ragas – nuostabus Lietuvos kampelis Kuršių marių pakrantėje. Kasmet čia atvyksta po 30-50 tūkst. lankytojų iš visos Lietuvos ir daugelio užsienio valstybių. Džiugu, kad Ventės rago ornitologinę stotį kasmet lanko vis daugiau Lietuvos mokyklų moksleivių. Čia įrengtas nedidelis muziejus, kuriame lankytojai gali susipažinti su paukščių žiedavimo istorija, paukščių migravimo tyrimais ir turtingu šių apylinkių sparnuočių pasauliu. Užlipus į daugiau kaip prieš pusantro šimto metų pastatyto Ventės rago švyturio apžvalgos aikštelę, galima grožėtis Kuršių marių platybėmis, auksinių Kuršių nerijos kopų ir Nemuno deltos panorama bei didžiuliais mariose apsistojusių bei traukiančių paukščių būriais. Ventės ragas – pirmiausia paukščių karalija, todėl labai prašome lankytojų netrikdyti Ventės rage apsistojusių sparnuočių ramybės ir be ornitologinės stoties darbuotojų leidimo nesiartinti prie paukščių gaudyklių. Ventės rago istorija labai įdomi. Pusiasalio smaigalyje kryžiuočiai 1360 m. pastatė Vinderburgo pilį ir bažnyčią. Audros ir žaibai du kartus šią bažnyčią sunaikino. Marių bangos griovė ir Vinderburgo pilį. Pilies akmenys buvo panaudoti naujos mūrinės bažnyčios statybai, tačiau bangos, audros ir toliau negailestingai griovė Ventės rago smaigalį. Apie 1700 m. sugriuvo ir mūrinė bažnyčia. 1705 m. bažnyčios griuvėsiai buvo pervežti į Kintus ir panaudoti Kintų bažnyčios statybai. Ši bažnyčia mažai pakito per 300 metų, ji yra paskelbta architektūros paminklu. 1975-1986 m. rekonstruotas Ventės rago smaigalys. Jo krantai buvo sutvirtinti ir paaukštinti, išgrįsti didesniais ir mažesniais akmenimis. Pastatytas 250 m ilgio molas, kuris baigiantis žiemai atlieka ir ledlaužio funkcijas – suskaldo didžiulius ledo luitus. Šie darbai padėjo sustabdyti Ventės rago pusiasalio Ventės rago pusiasalio nykimo procesą.
Ventės ragas. Švyturys
Lankupiai, Svencelė ir Dreverna
Dreverna. Uostelis
Karaliaus Vilhelmo kanalas ir Lankupių šliuzas Lankupių k., Priekulės sen. , Klaipėdos rajono sav.
25,3 km ilgio ir 2-3 m. gylio kanalas prasideda ties Lankupių kaimu įrengtu šliuzu, o baigiasi Klaipėdos uosto Malkų įlankoje. Kanalo statybos tikslas kadaise buvo apsaugoti laivus ir plukdomus sielius nuo pavojingų audrų, kildavusių Kuršių mariose, prie Ventės rago, kur dažniausiai buvo apdaužomi mariomis plukdomi sieliai, laivai. 1863 m. už valstybinių mokesčių rinkliavas pradėti kanalo kasimo ir statybos darbai. Siekiant išlyginti vandens lygio skirtumą, kanalo pradžioje (Lankupių kaime) buvo pastatytas kanalo šliuzas. Lankupių šliuzas – vienintelis šliuzas Lietuvoje, kuris yra paskelbtas technikos paminklu. Per kanalą 1902-1904 m. pastatyta 10 lengvų metalinių tiltų. Po II Pasaulinio karo kanalas buvo užtvenktas ir tarnavo kaip vandens rezervuaras. Dabar kanalo vandenį naudoja 3-ioji Klaipėdos miesto vandenvietė. Šiandien Vilhelmo kanalas yra sparčiai populiarėjanti vandens turizmo trasa ir pramoginės žvejybos vieta. Lankupių šliuzas savo funkcijų galutinai nėra praradęs, tačiau pagal paskirtį naudojamas tik retsykiais. Lankupių kaimą, išsidėsčiusį abipus Minijos upės, jungia metalinis pakabinamas tiltas.
Drevernos kaimas, Priekulės sen. , Klaipėdos rajono sav.
Tai labai senas žvejų kaimas, minimas dar nuo 1253 m., įsikūręs Kuršių marių pakrantėje prie Drevernos upės žiočių. Drevernos žvejų vardą garsino nagingas kurėnų, vytinių ir venterinių valčių statytojas Jonas Gižas. Drevernos kapinaitėse iki šiol išsaugoti retieji Mažosios Lietuvos architektūros paminklai – krikštai. Taip pat netoli Drevernos kaimo beveik 300 metų veikė garsus žuvų turgus Strykis, sutraukdavęs šimtus žvejų ir pirklių. Žvejyba iki šiol išliko pagrindiniu Drevernos kaimo gyventojų verslu, tačiau vis labiau populiarėja rekreacijos ir pramoginio turizmo verslai. Netoliese rasite ir anksčiau aprašytą Vilhelmo kanalą. 2008 m. rugsėjo mėnesį baigtas įgyvendinti projektas "Turizmo plėtra Minijos žemupyje ir Kuršių marių vandens trasose". Įgyvendinus projekto tikslus ir uždavinius atidaryta Drevernos prieplauka ties Kuršių marių žiotimis.
25,3 km ilgio ir 2-3 m. gylio kanalas prasideda ties Lankupių kaimu įrengtu šliuzu, o baigiasi Klaipėdos uosto Malkų įlankoje. Kanalo statybos tikslas kadaise buvo apsaugoti laivus ir plukdomus sielius nuo pavojingų audrų, kildavusių Kuršių mariose, prie Ventės rago, kur dažniausiai buvo apdaužomi mariomis plukdomi sieliai, laivai. 1863 m. už valstybinių mokesčių rinkliavas pradėti kanalo kasimo ir statybos darbai. Siekiant išlyginti vandens lygio skirtumą, kanalo pradžioje (Lankupių kaime) buvo pastatytas kanalo šliuzas. Lankupių šliuzas – vienintelis šliuzas Lietuvoje, kuris yra paskelbtas technikos paminklu. Per kanalą 1902-1904 m. pastatyta 10 lengvų metalinių tiltų. Po II Pasaulinio karo kanalas buvo užtvenktas ir tarnavo kaip vandens rezervuaras. Dabar kanalo vandenį naudoja 3-ioji Klaipėdos miesto vandenvietė. Šiandien Vilhelmo kanalas yra sparčiai populiarėjanti vandens turizmo trasa ir pramoginės žvejybos vieta. Lankupių šliuzas savo funkcijų galutinai nėra praradęs, tačiau pagal paskirtį naudojamas tik retsykiais. Lankupių kaimą, išsidėsčiusį abipus Minijos upės, jungia metalinis pakabinamas tiltas.
Drevernos kaimas, Priekulės sen. , Klaipėdos rajono sav.
Tai labai senas žvejų kaimas, minimas dar nuo 1253 m., įsikūręs Kuršių marių pakrantėje prie Drevernos upės žiočių. Drevernos žvejų vardą garsino nagingas kurėnų, vytinių ir venterinių valčių statytojas Jonas Gižas. Drevernos kapinaitėse iki šiol išsaugoti retieji Mažosios Lietuvos architektūros paminklai – krikštai. Taip pat netoli Drevernos kaimo beveik 300 metų veikė garsus žuvų turgus Strykis, sutraukdavęs šimtus žvejų ir pirklių. Žvejyba iki šiol išliko pagrindiniu Drevernos kaimo gyventojų verslu, tačiau vis labiau populiarėja rekreacijos ir pramoginio turizmo verslai. Netoliese rasite ir anksčiau aprašytą Vilhelmo kanalą. 2008 m. rugsėjo mėnesį baigtas įgyvendinti projektas "Turizmo plėtra Minijos žemupyje ir Kuršių marių vandens trasose". Įgyvendinus projekto tikslus ir uždavinius atidaryta Drevernos prieplauka ties Kuršių marių žiotimis.
Karaliaus Vilhelmo kanalas
Kartena
Kartena (foto iš Wikipedija)
Miestelis įeina į vieno vaizdingiausių Žemaitijoje Salantų regioninio parko teritoriją. Kartenoje į Miniją įteka Alantas. Nuo Minijos krantų atsiveria nuostabūs peizažai, kuriuos tapyti mėgsta dailininkai. Iš viduramžių Kartenos apylinkėse išlikę 6 piliakalniai. Minijos kairiajame krante, 1 km į pietus nuo miestelio yra Kartenos piliakalnis, dar vadinama Pilimi, netoli jo – Kretingos akmuo (su „karvės pėda“). Alanto kairiajame krante, 500 m į pietryčius – Vėlaičių piliakalnis, vadinamas Pilale ir Gaudučių piliakalnis. Minijos dešinajame krante – Gintarų senovės gyvenvietė, vadinama Vyšnių kalnu. Į šiaurę nuo Kartenos yra Martynaičių piliakalnis, į šiaurės rytus – Dauginčių piliakalnis, už jo – Sauserių piliakalnis. Abakų kaimo pakraštyje randasi jau plačiai žinomas Lurdas. Netoli už Kartenos piliakalnio, Abakų kaimo pakraštyje jau plačiai žinomas Lurdas. Šioje vietoje gyveno vienišius Kazimieras Navirauskas. Jis ir išmūrijo Lurdo grotą, aukščiau pastatytas kryžius. Lurdo Marijos statula tuometinio Kartenos bažnyčios klebono Macijausko rūpesčiu buvo parvežta iš Prancūzijos.
Alantas šalia Kartenos
Dyburių atodanga
Dyburių atodanga
Ties Dyburių kaimu Minija ypač įspūdinga. Bene įdomiausia jos atkarpa, kuria upė vingiuoja 4 km, vadinama Didžiąja Dyburių kilpa. Siauriausioje kilpos vietoje yra vos 100 m sausumos ruožas. Čia Minija labai vingiuota, slenkstėta, upėje daug duburių, kaskadų bei rėvų. Iki 25-30 m iškilę statūs krantai atveria aukštas atodangas, nuo kurių galima pasigrožėti nepakartojamais reginiais. Dyburių atodanga - tai viena įspūdingiausių ir didžiausių Minijos upės atodangų. Jos aukštis – 33 m, plotis – 30 m. Atodanga paskelbta valstybės saugomu gamtos paveldo objektu. Į šiaurės vakarus nuo atodangos prasideda Minijos gamtinis rezervatas, apimantis Dyburių kilpą, o į vakarus plyti Minijos kraštovaizdžio draustinis.
Dyburių atodangos statūs krantai
