Minija (Mingė)
Minija (Mingė) – žvejų gatvinis kaimas Šilutės rajono savivaldybėje, 7 km į pietus nuo Kintų, Minijos upės žemupyje, Nemuno deltos regioniniame parke. Vienintelis gatvinis kaimas, kuriame gatvę atstoja upė, tačiau tilto per upę greta nėra. Architektūros paminklas. Dėl gražaus, unikalaus gamtovaizdžio dar vadinamas „Lietuvos Venecija“. Vienas iš gražiausių ir žinomiausių Lietuvos kaimų, savitas savo unikalumu. Gatviniame rėžiniame išretėjusiame žvejų kaime sodybos kurtos abipus Minijos upės skersiniuose rėžiuose, pastatai statyti paupyje greta prieplaukų. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje daugiausia buvo statomi Mažajai Lietuvai būdingi mūriniai ir mediniai pastatai – autentiškų pastatų neišliko. Dauguma gyvenamųjų namų buvo dvigaliai, pagrindiniu fasadu atsukti į Minijos upę, tvartai su paaukštintomis pastogėmis – ertikiais. Paskutiniu metu Minijos kaime (Mingėje) sparčiai vystomas vandens ir kaimo turizmas, tad čia rasite ir keletą kaimo turizmo sodybų. Minijos kaimas - gera vieta apsistoti gamtos pasiilgusiam žmogui – žvejybos mėgėjui ir buriuotojui, šiaip ekskursantui, pasiplaukiojimo, vandens slidžių mėgėjui arba tiesiog pabūti unikaliame gamtos kampelyje. Neįmanoma šio gamtos grožio nupasakoti, jį reikia tiesiog būtinai pamatyti.
Istorija ir raida
Minijos (Mingės) kaimo, kaip ir kitų Nemuno deltos kaimų istorija susijusi su gamtine deltos raida, taip pat ir su politine situacija. Po Melno taikos kryžiuočiai, pasijutę saugesni, ėmė rūpintis ekonominiais dalykais. Bene seniausias dokumentas, kuriame minimas Minijos (Mingės) kaimas, yra 1540 m. Klaipėdos apskrities mokesčių sąrašas. Remiantis tuo sąrašu Minijos (Mingės) kaime tuomet gyveno 11 ūkininkų činčininkų su šeimomis. Ūkininkais buvo vadinami visi gyvenantys vyrai - šeimų galvos, nors pamario kaimuose daugumos jų svarbiausias verslas buvo žvejyba. Be baudžiavinių mokesčių mokėtojų valstiečių šeimų gyveno dvi privilegijuotos vokiečių kilmės šeimos (karčemininko ir prievaizdo). Turint galvoje, kad tuo metu šeimą vidutiniškai sudarė 5-6 žmonės, bendras Minijos (Mingės) kaimo gyventojų skaičius XVI a viduryje turėjo būti apie 60 žmonių. Nuo pirmo pamario gyventojų surašymo iki 1679 - 1680 analogiško surašymo, gyventojų skaičius padidėjo 3,5 karto. Gyventojų gausėjo daugiausiai dėl imigracijos: žemaičių iš DLK, o vokiečių - iš kitų Prūsijos kunigaikštystės regionų.
Gyvenimas prie upių buvo pakankamai nesudėtingas: burinė žvejybos valtis stovėjo visai šalia gyvenamo namo, šalia buvo ir žvejojimo įrankiai. Sugauta žuvis buvo dorojama šalia, atliekos sušeriamos gyvuliams. Šienavimas buvo sudėtingas, bet vienkartinis darbas. Išdžiovintas ir paruoštas šienas būdavo paliekamas drėgnose vietose ant medinių pakylų sukrovę šieno kupetas. Jas parsiveždavo užšalus pelkynams sniego ir ledo keliu. Intensyviau užsiimantiems pienininkyste nereikėjo statyti didžiulių daržinių, vežti šieno ir jį krauti. Tokia racionali ūkininkavimo sistema padėjo per šimtmečius išlikti daugumai Nemuno deltos ir Kuršmarių pakrančių kaimų. Skirtingai nei kiti Nemuno deltos kaimai, Minijos (Mingės) kaimas nebuvo apjuostas apsauginiais pylimais, neturėjo savo polderio. Upės pakrantėmis palei sodybas ėjo tik keliukai, o ne didesnės kaimo gatvės. Dešiniojo kranto gyventojai turėjo savo skersinius keliukus, vedančius į Kintų vieškelį. Minijos kaime vyravo mažos žvejų sodybėlės, susispaudusios upės pakrantėse. Tik pietinės užeigos sodyba išsiskyrė didesniais pastatais. Rytuose Minijos (Mingės) kaimo valdos ribojosi su Rugulių kaimo, šiauryčiuose - su Jociškių dvaro, šiaurvakariuose - su minėtų laukininkų kaimų valdomis. Įdomu, kad užliejamųjų pievų plotuose apsieita be stabilesnių ežių - sklypų ribų ženklų. Gal tai nebuvo naudinga dėl potvynių nuolat keičiantis sąlygoms, o galbūt pievų rėžiai būdavo nustatomi kasmet prieš šienavimą.
Minijos (Mingės) žvejai daugelį šimtmečių žvejojo pačiuose žuvingiausiuose Kuršių marių plotuose -Krokų lankoje, Minijoje, Nemuno atšakose - Atmatoje, Skirvytėje, kuriomis migruodavo vertingiausios žuvys - lašišos, šlakiai ir unguriai. K. Hennenbergeris XVI a. viduryje savo pastabose Atmatą apibūdina kaip ypač žuvingą upę ("Athmath piscosus"). Iki 1768 m. svarbiausios žūklavietės buvo Krokų lankoje, svarbiausios lašišų gaudyklos - prie Pakalnės ir Skirvytės, Gilijoje, Tovėje, Karklės ir Kniaupo įlankose. Svarbiausios nėgių gaudymo ir žvejybos mažaisiais įrankiais vietos buvo Minijos ir Tenenio žemupiuose bei Nemuno žiogiuose. Minijos (Mingės) kaimo žvejai garsėjo kaip sumanūs nėgių gaudytojai. Nėgės dažniausiai būdavo gaudomos keturlankiais venteriais.
Pati turtingiausia žuvų išteklių buvo Krokų lanka, kuri tuomet dar buvo gerokai didesnė Kuršmarių įlanka (Tai gerai matyti iš XVIII a pabaigos žemėlapių). Ji turėjo netgi savo atskirą žvejybos prievaizdą, kuris prižiūrėjo, kad būtų laikomasi žvejybos taisyklių, kad žvejai, neva savo naudojimui, nekirstų valstybinio (karališkojo) miško medienos parduoti, kad nenaudotų uždraustų žūklės įrankių - žeberklų, peikenų ir pan.
1817 m. Minijos (Mingės) kaime gyveno 270 žmonių. Tuomet kaime buvo 31 gyvenamas namas. Minijos (Mingės) kaimas tuomet priklausė Rusnės administraciniam domenui, Kintų parapijai. Minijos (Mingės) kaimas turėjo nuomojamojo kaimo statusą (kaip ir Ventės kaimas). XIX a. viduryje Minija (Mingė) buvo vienas didesnių kaimų Kintų parapijoje. Tada kaime gyveno 406 žmonės ir stovėjo 76 namai. Tai buvo antras pagal dydį Kintų parapijos kaimas (iš 28 Kintų parapijos kaimų). XX a pradžioje (pagal 1913 m žemėlapio duomenis) kaimo valdose buvo 112 didesnių pastatų. 60 jų buvo vakarinėje (dešiniakrantėje) dalyje, 46 - rytinėje (kairiakrantėje), o dar 6 - pietiniuose vienkiemiuose prie Minijos upės.
Minijos (Mingės) kaime mokykla įkurta 1736 metais po mokyklos reformos Prūsijos karalystėje. XIX a. viduryje mokyklą lankė vaikai ir iš Rugulių kaimo ir Jociškių dvaro. 1802 m. Minijos (Mingės) kaime Gottfriedas Gerschke įsteigė burių siuvyklą, o vėliau ir burinių valčių dirbtuvę. 1827 m. dešiniajame Minijos krante buvo įsteigtas vandens lygio matavimo postas, o jau XIX a. antroje pusėje kaime ėmė veikti pašto stotis. Pietiniame Minijos (Mingės) kaimo pakraštyje, ties užeigos namais, buvo svarbi perkėla. Čia persikeldavo keliaujantys iš Kintų į Rusnę, nes nuo Minijos (Mingės) kaimo toliau kelias ėjo jau dešiniuoju (vakariniu) upės krantu. Prie kelio į Kintus kūrėsi naujesnės sodybos: kaimo mokykla, stambesnių pievininkų ūkiai. Trys nedideli viensėdžiai buvo įsikūrę piečiau kaimo - ties Upaitės ir Takgrabės išsišakojimu. Ten galėjo gyventi su laivyba Vilhelmo kanalu susiję žmonės.
Minija (Mingė) nuo XX a. pradžios daugiausia buvo lankoma žvejų mėgėjų, žvejojusių Minijoje ir Krokų lankoje, bei medžiotojų, mėgusių medžioti vandens paukščius ir raistų žvėris Minijos deltinių atšakų pakrantėse. Kaime buvo 3 karčiamos, iš kurių pati didžiausia (su nakvynės namais) buvo dešiniakrantės kaimo dalies pietiniame pakraštyje. Šių svečių namų kieme stovėjo ūkiniai pastatai, atokiau - vėjinė lentpjūvė, arklidės. Žiemą dalis minijiškių vertėsi poledine žūkle, o dalis kirsdavo medžius užšalusiuose raistuose arba pjaudavo nendres Kniaupo įlankoje. Nendrių kirtimas ir pardavimas buvo gana pelningas užsiėmimas. Kuršmarių pakrančių nendrės, kurios buvo skirtos pastatų stogams dengti, mielai buvo perkamos visuose Rytprūsiuose. Iš vieno hektaro nendrynų XIX a. antrojoje pusėje būdavo galima uždirbti iki 70 reichsmarkių. Mediena būdavo išvežama iš užšalusių žemapelkių žiemą rogių keliais.
Ilgą laiką Minijos (Mingės) kaimo nuo potvynių nesaugojo jokie pylimai. To atsisakyta buvo dėl visų pirma dėl hidrologinių priežasčių. Norint iš abiejų pusių patikimai pylimais įrėminti Nemuno vagą ir išlaikyti joje visą Nemuno pavasario potvynių nuotėkį, būtų tekę kur kas aukštesnius ir tvirtesnius pylimus. Prūsijos valdžiai tai pasirodė prabanga, todėl potvyniams buvo "paaukota" mažesnė dešiniakrantė Nemuno deltos dalis. Tik prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą buvo parengtas Tenenio ir Minijos pievų polderių projektai. Polderiai čia buvo įrengti tik po karo. 1924 - 1926 metais buvo apsaugota dešiniakrantė Minijos žemupio dalis tarp Minijos - Stankiškių ir Kniaupo įlankos. Vandens siurblinė įrengta ties Kniaupo įlanka. 1929 m kairiajame Minijos krante, tarp Minijos (Mingės) kaimo ir Krokų lankos, buvo papildomai įrengtos nedidelis, vadinamasis kairiakrantės Minijos pievų polderis. Siurblinė įrengta ties perkasu, jungiančiu Krokų lanką su Minija. Skirtingai nuo Ustadvario siurblinės, kuri buvo varoma garu, Minijos polderių siurblinės buvo varomos dyzelinu.
Istorija ir raida
Minijos (Mingės) kaimo, kaip ir kitų Nemuno deltos kaimų istorija susijusi su gamtine deltos raida, taip pat ir su politine situacija. Po Melno taikos kryžiuočiai, pasijutę saugesni, ėmė rūpintis ekonominiais dalykais. Bene seniausias dokumentas, kuriame minimas Minijos (Mingės) kaimas, yra 1540 m. Klaipėdos apskrities mokesčių sąrašas. Remiantis tuo sąrašu Minijos (Mingės) kaime tuomet gyveno 11 ūkininkų činčininkų su šeimomis. Ūkininkais buvo vadinami visi gyvenantys vyrai - šeimų galvos, nors pamario kaimuose daugumos jų svarbiausias verslas buvo žvejyba. Be baudžiavinių mokesčių mokėtojų valstiečių šeimų gyveno dvi privilegijuotos vokiečių kilmės šeimos (karčemininko ir prievaizdo). Turint galvoje, kad tuo metu šeimą vidutiniškai sudarė 5-6 žmonės, bendras Minijos (Mingės) kaimo gyventojų skaičius XVI a viduryje turėjo būti apie 60 žmonių. Nuo pirmo pamario gyventojų surašymo iki 1679 - 1680 analogiško surašymo, gyventojų skaičius padidėjo 3,5 karto. Gyventojų gausėjo daugiausiai dėl imigracijos: žemaičių iš DLK, o vokiečių - iš kitų Prūsijos kunigaikštystės regionų.
Gyvenimas prie upių buvo pakankamai nesudėtingas: burinė žvejybos valtis stovėjo visai šalia gyvenamo namo, šalia buvo ir žvejojimo įrankiai. Sugauta žuvis buvo dorojama šalia, atliekos sušeriamos gyvuliams. Šienavimas buvo sudėtingas, bet vienkartinis darbas. Išdžiovintas ir paruoštas šienas būdavo paliekamas drėgnose vietose ant medinių pakylų sukrovę šieno kupetas. Jas parsiveždavo užšalus pelkynams sniego ir ledo keliu. Intensyviau užsiimantiems pienininkyste nereikėjo statyti didžiulių daržinių, vežti šieno ir jį krauti. Tokia racionali ūkininkavimo sistema padėjo per šimtmečius išlikti daugumai Nemuno deltos ir Kuršmarių pakrančių kaimų. Skirtingai nei kiti Nemuno deltos kaimai, Minijos (Mingės) kaimas nebuvo apjuostas apsauginiais pylimais, neturėjo savo polderio. Upės pakrantėmis palei sodybas ėjo tik keliukai, o ne didesnės kaimo gatvės. Dešiniojo kranto gyventojai turėjo savo skersinius keliukus, vedančius į Kintų vieškelį. Minijos kaime vyravo mažos žvejų sodybėlės, susispaudusios upės pakrantėse. Tik pietinės užeigos sodyba išsiskyrė didesniais pastatais. Rytuose Minijos (Mingės) kaimo valdos ribojosi su Rugulių kaimo, šiauryčiuose - su Jociškių dvaro, šiaurvakariuose - su minėtų laukininkų kaimų valdomis. Įdomu, kad užliejamųjų pievų plotuose apsieita be stabilesnių ežių - sklypų ribų ženklų. Gal tai nebuvo naudinga dėl potvynių nuolat keičiantis sąlygoms, o galbūt pievų rėžiai būdavo nustatomi kasmet prieš šienavimą.
Minijos (Mingės) žvejai daugelį šimtmečių žvejojo pačiuose žuvingiausiuose Kuršių marių plotuose -Krokų lankoje, Minijoje, Nemuno atšakose - Atmatoje, Skirvytėje, kuriomis migruodavo vertingiausios žuvys - lašišos, šlakiai ir unguriai. K. Hennenbergeris XVI a. viduryje savo pastabose Atmatą apibūdina kaip ypač žuvingą upę ("Athmath piscosus"). Iki 1768 m. svarbiausios žūklavietės buvo Krokų lankoje, svarbiausios lašišų gaudyklos - prie Pakalnės ir Skirvytės, Gilijoje, Tovėje, Karklės ir Kniaupo įlankose. Svarbiausios nėgių gaudymo ir žvejybos mažaisiais įrankiais vietos buvo Minijos ir Tenenio žemupiuose bei Nemuno žiogiuose. Minijos (Mingės) kaimo žvejai garsėjo kaip sumanūs nėgių gaudytojai. Nėgės dažniausiai būdavo gaudomos keturlankiais venteriais.
Pati turtingiausia žuvų išteklių buvo Krokų lanka, kuri tuomet dar buvo gerokai didesnė Kuršmarių įlanka (Tai gerai matyti iš XVIII a pabaigos žemėlapių). Ji turėjo netgi savo atskirą žvejybos prievaizdą, kuris prižiūrėjo, kad būtų laikomasi žvejybos taisyklių, kad žvejai, neva savo naudojimui, nekirstų valstybinio (karališkojo) miško medienos parduoti, kad nenaudotų uždraustų žūklės įrankių - žeberklų, peikenų ir pan.
1817 m. Minijos (Mingės) kaime gyveno 270 žmonių. Tuomet kaime buvo 31 gyvenamas namas. Minijos (Mingės) kaimas tuomet priklausė Rusnės administraciniam domenui, Kintų parapijai. Minijos (Mingės) kaimas turėjo nuomojamojo kaimo statusą (kaip ir Ventės kaimas). XIX a. viduryje Minija (Mingė) buvo vienas didesnių kaimų Kintų parapijoje. Tada kaime gyveno 406 žmonės ir stovėjo 76 namai. Tai buvo antras pagal dydį Kintų parapijos kaimas (iš 28 Kintų parapijos kaimų). XX a pradžioje (pagal 1913 m žemėlapio duomenis) kaimo valdose buvo 112 didesnių pastatų. 60 jų buvo vakarinėje (dešiniakrantėje) dalyje, 46 - rytinėje (kairiakrantėje), o dar 6 - pietiniuose vienkiemiuose prie Minijos upės.
Minijos (Mingės) kaime mokykla įkurta 1736 metais po mokyklos reformos Prūsijos karalystėje. XIX a. viduryje mokyklą lankė vaikai ir iš Rugulių kaimo ir Jociškių dvaro. 1802 m. Minijos (Mingės) kaime Gottfriedas Gerschke įsteigė burių siuvyklą, o vėliau ir burinių valčių dirbtuvę. 1827 m. dešiniajame Minijos krante buvo įsteigtas vandens lygio matavimo postas, o jau XIX a. antroje pusėje kaime ėmė veikti pašto stotis. Pietiniame Minijos (Mingės) kaimo pakraštyje, ties užeigos namais, buvo svarbi perkėla. Čia persikeldavo keliaujantys iš Kintų į Rusnę, nes nuo Minijos (Mingės) kaimo toliau kelias ėjo jau dešiniuoju (vakariniu) upės krantu. Prie kelio į Kintus kūrėsi naujesnės sodybos: kaimo mokykla, stambesnių pievininkų ūkiai. Trys nedideli viensėdžiai buvo įsikūrę piečiau kaimo - ties Upaitės ir Takgrabės išsišakojimu. Ten galėjo gyventi su laivyba Vilhelmo kanalu susiję žmonės.
Minija (Mingė) nuo XX a. pradžios daugiausia buvo lankoma žvejų mėgėjų, žvejojusių Minijoje ir Krokų lankoje, bei medžiotojų, mėgusių medžioti vandens paukščius ir raistų žvėris Minijos deltinių atšakų pakrantėse. Kaime buvo 3 karčiamos, iš kurių pati didžiausia (su nakvynės namais) buvo dešiniakrantės kaimo dalies pietiniame pakraštyje. Šių svečių namų kieme stovėjo ūkiniai pastatai, atokiau - vėjinė lentpjūvė, arklidės. Žiemą dalis minijiškių vertėsi poledine žūkle, o dalis kirsdavo medžius užšalusiuose raistuose arba pjaudavo nendres Kniaupo įlankoje. Nendrių kirtimas ir pardavimas buvo gana pelningas užsiėmimas. Kuršmarių pakrančių nendrės, kurios buvo skirtos pastatų stogams dengti, mielai buvo perkamos visuose Rytprūsiuose. Iš vieno hektaro nendrynų XIX a. antrojoje pusėje būdavo galima uždirbti iki 70 reichsmarkių. Mediena būdavo išvežama iš užšalusių žemapelkių žiemą rogių keliais.
Ilgą laiką Minijos (Mingės) kaimo nuo potvynių nesaugojo jokie pylimai. To atsisakyta buvo dėl visų pirma dėl hidrologinių priežasčių. Norint iš abiejų pusių patikimai pylimais įrėminti Nemuno vagą ir išlaikyti joje visą Nemuno pavasario potvynių nuotėkį, būtų tekę kur kas aukštesnius ir tvirtesnius pylimus. Prūsijos valdžiai tai pasirodė prabanga, todėl potvyniams buvo "paaukota" mažesnė dešiniakrantė Nemuno deltos dalis. Tik prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą buvo parengtas Tenenio ir Minijos pievų polderių projektai. Polderiai čia buvo įrengti tik po karo. 1924 - 1926 metais buvo apsaugota dešiniakrantė Minijos žemupio dalis tarp Minijos - Stankiškių ir Kniaupo įlankos. Vandens siurblinė įrengta ties Kniaupo įlanka. 1929 m kairiajame Minijos krante, tarp Minijos (Mingės) kaimo ir Krokų lankos, buvo papildomai įrengtos nedidelis, vadinamasis kairiakrantės Minijos pievų polderis. Siurblinė įrengta ties perkasu, jungiančiu Krokų lanką su Minija. Skirtingai nuo Ustadvario siurblinės, kuri buvo varoma garu, Minijos polderių siurblinės buvo varomos dyzelinu.
Minija (Mingė)
