Nemunas, Rambyno kalnas, baltieji gandrai ir Raganų eglė
Pirmiausia aplankėme didžiausią vietinę įžymybę, t.y. Rambyno kalną. Regykla ant Rambyno kalno tikrai įspūdinga. Prieigos sutvarkytos, privažiavimas irgi puikus. O jau nuo kalno atsiveriantis vaizdas – tiesiog kerintis: Nemuno slėnis ir vingiai, užliejamos Nemuno pievos, Nemuno deltos pradžia, kitam krante matosi net Tilžės miestas (dabar Sovietsk‘as, Kaliningrado sritis, Rusija). Rambyno kalnas –skalvių (baltų) genties šventvietė. Skalviai (lot. Scalowite) – vakarų baltų gentis gyvenusi Nemuno, Minijos žemupyje ir prie jų ištakų – Skalvoje, Lamatoje. Lietuvos žymūs kalbininkai ir vokiečių istorikai skalvius priskiria prie prūsų genčių, nors pagal archeologinę kultūrą skalviams artimiausi buvo kuršiai. Skalvių teritorijai Lietuvoje galima priskirti Klaipėdos kraštą (išskyrus teritoriją į šiaurę nuo Klaipėdos pietinių apylinkių ir Kuršių Nerija). Endriejavo, Veiviržėnų, Judrėnų, Švėkšnos, Vainuto apylinkės taip pat buvo gyvenamos skalvių. Taip pat Rytprūsių teritorijoje maždaug visą Nemuno žemupio dalį 20–30 kilometrų į pietus, įskaitant Tilžę, Ragainę, Lazdynus, Gastas. Paskutinės žinios apie skalvius iš 1542–1563 metų. Dalį jų asimiliavo žemaičių gentis, todėl skalviai patekę LDK valdžion, ir įsiliejo į didesnį žemaičių etnosą, o kita skalvių dalis patekusi užkariautojų Kryžiuočių ordino valdžion – suvokietėjo ar tapo lietuvininkų etninės grupės dalimi. Moderniu laikotarpiu skalvių genties gyventa teritorija dalinama tarp Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos etnografinių regionų. Spėjama, kad ant Rambyno galėjusi stovėti Ramigės pilis, kurią 1276 m. sunaikino kryžiuočiai. Senovėje Rambynas buvo daug aukštesnis, jame stovėjo skalvių pilis Ramija (Ramige). Šią pilį 1275 m. paėmė Sembos fogto Ditricho vedami kryžiuočiai. Pilis buvo sugriauta, dalis jos gynėjų paimti į nelaisvę, kiti – išžudyti. Šiandien Rambynu vadinama tik likusi kažkada didelio piliakalnio papėdė. Didelė jo dalis, Nemuno paplauta, nugriuvo 1835 m. ir vėliau. Kokio aukščio jis buvęs, tiksliai nežinoma, tačiau viename iš 1867 m. aprašymų nurodoma, kad Rambynas buvęs vos 150 pėdų aukščio. Tad galima manyti, jog po pirmosios kalno griūties 1835 m. jo aukštis siekė 47 metrus. Didelė Rambyno griūtis įvyko ir 1878 m. liepą, kalnas slinkęs ir 1926 m. vasarą. Šiandien jo aukštis nuo Nemuno upės horizonto yra 40 metrų.
Toliau nuvažiavimo iki netoliese esančio Lankytojų centro. Ten prisijungėme prie jau vykstančios ekskursijos, pasiklausėme įdomaus pasakojimo apie praeitį. Patiko Rambyno regioninio parko darbuotojos nuoširdumas ir pagalba, didelis žinių bagažas. Toliau jau patys patraukėme siauručiu miško takeliu, pažintiniu taku, su 11 stendų, jis prasideda visai šalia Rambyno parko lankytojų centro. Takas supažindina su šikšnosparniais, Nemuno žuvimis, vandenimis, žemyninėmis kopomis, paukščiais, grybais, vabzdžiais, potvyniu, vaistingaisiais ir retais augalais. Eini gražia gamta, randi pasiskaityti naudingos informacijos. Užtikome ir regyklų su įspūdingu vaizdu į Nemuną. 1.5 km pažintis takas baigėsi Bitėnų kaime, Baltųjų Gandrų kolonijoje. Visų neieškojome, radome gal penkis, tačiau jų ten yra, berods 25 lizdai. Kaime yra Martyno Jankaus muziejus, prie jo Mažosios Lietuvos paveikslų sodas - paveikslų galerija po atviru dangumi. Toliau pėstute grįžome prie paliktų automobilių. Pakeliui užsukome į senąsias Bitėnų kaimo kapinaites - Mažosios Lietuvos panteoną. Jose palaidoti iškiliausi Mažosios Lietuvos veikėjai: Vydūnas, Martynas Jankus, Valteris – Kristupas Banaitis, Jonas Vanagaitis. Toliau važiavome vingiuotu Panemunio žvyro keliuku, kur užkopėme į regyklą ties Marguva (Merguva), pamatėme daugybė piliakalnių, keletą barsukų, bėgančių per kelią ir keletą gervių. Merguvos, Bitežerio ir kiti senvaginiai ežerai visais metų laikais vilioja žvejus mėgėjus. Vienas žinomesnių šios vietos piliakalnių yra Šereiklaukio piliakalnis – arčiausiai Jūros upės ir Nemuno santakos esantis piliakalnis, menantis skalvių kovas su kryžiuočiais. Manoma, kad čia žuvo paskutinis skalvių genties vadas Šereikis (Sarecka, Sareika). Jį galima aplankyti tiesiai nuo kelio arba važiuoti keliuku pro Milžinkapį iki automobilių stovėjimo aikštelės. Toliau eiti pėsčiųjų taku.
Mūsų sekantis tikslas paslaptingas ir senas medis – Raganų medis arba Raganų eglė. Tai 17 kamienų, 32,5 m. aukščio, 1 metro aukštyje jos plotis – 5,1 m. Nuo kelio Vilkyškiai – Bitėnai suka keliukas į mišką. Apie 1,4 km. iki eglės reikia eiti pėsčiomis.
Visai šalia gražus Vilkyškių miestelis, tačiau dėl laiko stokos jo jau netyrinėjome, nuo kurio patraukėme namo.
Tai tiek trumpai, o visą kitą matysite foto...
© Minija.lt nuotr.
Toliau nuvažiavimo iki netoliese esančio Lankytojų centro. Ten prisijungėme prie jau vykstančios ekskursijos, pasiklausėme įdomaus pasakojimo apie praeitį. Patiko Rambyno regioninio parko darbuotojos nuoširdumas ir pagalba, didelis žinių bagažas. Toliau jau patys patraukėme siauručiu miško takeliu, pažintiniu taku, su 11 stendų, jis prasideda visai šalia Rambyno parko lankytojų centro. Takas supažindina su šikšnosparniais, Nemuno žuvimis, vandenimis, žemyninėmis kopomis, paukščiais, grybais, vabzdžiais, potvyniu, vaistingaisiais ir retais augalais. Eini gražia gamta, randi pasiskaityti naudingos informacijos. Užtikome ir regyklų su įspūdingu vaizdu į Nemuną. 1.5 km pažintis takas baigėsi Bitėnų kaime, Baltųjų Gandrų kolonijoje. Visų neieškojome, radome gal penkis, tačiau jų ten yra, berods 25 lizdai. Kaime yra Martyno Jankaus muziejus, prie jo Mažosios Lietuvos paveikslų sodas - paveikslų galerija po atviru dangumi. Toliau pėstute grįžome prie paliktų automobilių. Pakeliui užsukome į senąsias Bitėnų kaimo kapinaites - Mažosios Lietuvos panteoną. Jose palaidoti iškiliausi Mažosios Lietuvos veikėjai: Vydūnas, Martynas Jankus, Valteris – Kristupas Banaitis, Jonas Vanagaitis. Toliau važiavome vingiuotu Panemunio žvyro keliuku, kur užkopėme į regyklą ties Marguva (Merguva), pamatėme daugybė piliakalnių, keletą barsukų, bėgančių per kelią ir keletą gervių. Merguvos, Bitežerio ir kiti senvaginiai ežerai visais metų laikais vilioja žvejus mėgėjus. Vienas žinomesnių šios vietos piliakalnių yra Šereiklaukio piliakalnis – arčiausiai Jūros upės ir Nemuno santakos esantis piliakalnis, menantis skalvių kovas su kryžiuočiais. Manoma, kad čia žuvo paskutinis skalvių genties vadas Šereikis (Sarecka, Sareika). Jį galima aplankyti tiesiai nuo kelio arba važiuoti keliuku pro Milžinkapį iki automobilių stovėjimo aikštelės. Toliau eiti pėsčiųjų taku.
Mūsų sekantis tikslas paslaptingas ir senas medis – Raganų medis arba Raganų eglė. Tai 17 kamienų, 32,5 m. aukščio, 1 metro aukštyje jos plotis – 5,1 m. Nuo kelio Vilkyškiai – Bitėnai suka keliukas į mišką. Apie 1,4 km. iki eglės reikia eiti pėsčiomis.
Visai šalia gražus Vilkyškių miestelis, tačiau dėl laiko stokos jo jau netyrinėjome, nuo kurio patraukėme namo.
Tai tiek trumpai, o visą kitą matysite foto...
© Minija.lt nuotr.